Vytautas KAZELA. Pasikeitus vadovams mes nepuolame iš karto kalbinti naujo direktoriaus. Leidžiame jam padirbti, kad būtų galima kalbėti apie esminius dalykus. Rimantas Kaušylas turi ne tik nemažą vadovavimo patirtį, bet ir nėra naujokas šioje sistemoje. Tačiau apie viską iš pradžių. R. Kaušylas – tikras uteniškis, čia gimė ir užaugo, baigė bendrojo lavinimo mokyklą, vėliau tuometinį Vilniaus inžinerinį institutą, įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. Dirbti grįžo į Uteną. Įsidarbino tuometiniame Utenos statybos treste-aikštelėje mechaniku. Įmonė keitė pavadinimus, restruktūrizavosi. R. Kaušylas čia kilo karjeros laiptais – tapo vyriausiuoju mechaniku. Vadovavo dideliam kolektyvui. Įgijo vadovavimo kolektyvui patirties, išmoko dirbti su žmonėmis. 2000 metais perėjo dirbti į UAB „Utenos komunalininkas“ – iš pradžių inžinieriumi, paskui direktoriaus pavaduotoju.
Jūs dirbote UAB „Utenos komunalininkas“ beveik dvidešimt metų. Buvote gerai susipažinęs su įmonės padėtimi ir perspektyvomis. Ar tai padėjo Jums apsispręsti kandidatuojant į direktoriaus pareigas?
Daug metų dirbau direktoriaus pavaduotoju, dalyvavau priimant sprendimus, turėjau savo nuomonę kiekvienu klausimu, bet buvau tik patariamasis balsas. Direktorius priimdavo sprendimus, kartais atsižvelgdamas į mano nuomonę, kartais ne. Čia viskas buvo gerai, pavaduotojas – tokia pareigybė. Apsispręsti kandidatuoti man nebuvo sunku – žinojau tikrąją padėti, mačiau perspektyvą. Esu gerai susipažinęs su situacija Lietuvoje. Įmonė dalyvauja asociacijos veikloje. Mačiau, kaip organizuojami darbai geriausiose Lietuvos komunalinėse įmonėse Kaune, Vilniuje ir Panevėžyje.
Lietuvoje yra susiformavusi tokia nuomonė, kad gerai dirbti gali tik privačios įmonės.
Europa suka kitu keliu. Vokietijoje jau nuo 2012 metų savivaldybės pradėjo išpirkti privačias įmones ir jos tapo savivaldybių įmonėmis. Tuo keliu eina ir Skandinavija. Paskutinis mano žinomas atvejis – Norvegijoje. Oslo savivaldybė nupirko privačią atliekų tvarkymo įmonę. Ypač stipriai šia linkme dirbama Lenkijoje. Jei neklystu, Šveicarijos universiteto profesorius parašė rimtą mokslinę studiją, kuri pripažinta Europoje, ir įrodė, jog toks požiūris, kad geriausiai dirbti gali tik privataus verslo įmonės, jau yra atgyvenęs – gerai dirbti gali ir savivaldybės įmonės.
Aš įdėmiai stebėjau, kaip buvo priiminėjami vidaus sandorių įstatymai Lietuvos Respublikos Seime, ir mačiau, kaip partijos keičia nuomonę. Pavyzdžiui, konservatorius Kęstutis Masiulis pasitelkė mano minėtą Šveicarijos profesoriaus pavyzdį ir sakė, kad šį mokslinį darbą dėsto savo studentams. Lenkijoje visos komunalinės paslaugos teikiamos pagal vidaus sandorius. Vokietijoje, Berlyno miete, visas paslaugas atlieka savivaldybės įmonės, o daugiau nei prieš 100 metų įkurta Miuncheno atliekų tvarkymo įmonė niekada ir nebuvo privati – ji visada priklausė savivaldybei. Tokios tendencijos Europoje. Ir aš esu giliai įsitikinęs, kad gerai gali dirbti ir savivaldybės įmonė.
Viena gero įmonės darbo sąlyga – valdymo tobulinimas, tiesa?
Taip. Mes pirmieji Lietuvoje tarp komunalinių įmonių įvedėme subalansuotų rodiklių sistemą. Tai reiškia – norėdamas įvertinti, ar įmonė ir jos padaliniai dirba gerai, turi turėti aiškius rodiklius, pagal ką tai vertinti. Tada galima įvertinti, kaip įmonė dirba ne tik pasibaigus metams, kai aiškus įmonės balansas. Pagal šią sistemą tai galima matyti kiekvieną dieną, mėnesį. Tai – sudėtingas modelis.
Panašias sistemas turi „Utenos alus“, elektros tinklo paslaugas teikianti Utenos regioninė tarnyba. Norime išsigryninti veiklą, kad aiškiai matytume, kaip dirba visi mūsų padaliniai – kokios problemos iškyla, kaip jos sprendžiamos, kokios jų priežastys. Įgyvendinus šią sistemą valdymo kokybė turėtų išaugti. Turime vadinamąsias baltąsias lentas. Ant jų yra užrašyti siekiami rodikliai ir kas savaitę pažymima, kas padaryta ir kas nepadaryta. Priežastis ir veiksmai.
Jeigu tai kartojasi ilgesnį laiką, galima spręsti, kad arba nenustatyta tikroji priežastis, arba veiksmai neteisingi. Jei priimami neteisingi sprendimai, reikia kažką keisti. Pagal ką vertinti? Pavyzdžiui, išėjo dirbti pjovėjas, jeigu nėra nustatyta, kaip jis turi dirbti ir kiek padaryti, tada negali ir vertinti. Daug kas priklauso nuo smulkmenų. Pavyzdžiui, nuo žolės aukščio. Jei žolė žema, ir pjovimas kitoks, ir šaligatvių neužterši, nereikia jų nuvalyti, o jei žolė aukšta, reikia daugiau darbo įdėti. Tas pat ir žiemą. Jei nesutrukdys koronavirusas, mes šią sistemą greitu laiku turėsime.
Dalyvaujate, kaip man pasirodė, įdomiame energetinio efektyvumo projekte. Koks tai projektas?
Balandžio mėnesį Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija pakvietė teikti paraiškas energetinio efektyvinimo projektams. Mūsų įmonė pateikė paraišką pagal numatytas veiklas. Tai – apšvietimo tinklų kabelių įrengimas, atramų keitimas, šviestuvų keitimas ekonomiškesniais ir saulės energijos baterijų statyba. Kabelius įrengsime ir keisime atramas bei šviestuvus J. Basanavičiaus, Vyžuonų ir Užpalių gatvėse. Keisime ir 480 neekonomiškų žibintų kitose gatvėse. Iš 150 į 90 vatų. Yra čia tokių reikalavimų – rekonstruojamose vietose sutaupyti 40 procentų energijos. Jeigu tik keistume atramas ir kabelius, nesutaupytume. Reikia keisti ir žibintus.
Pastatytos saulės energijos elektrinės gaminamą elektros energiją projekto metu bus galima naudoti tik rekonstruojamoje dalyje. Norint pasiekti didelį galingumą, reikia didelėje atkarpoje vykdyti darbus ir ten sutaupyti 40 procentų energijos. Vieno šaltinio pakeitimas kitu nėra taupymas. Šis apribojimas tam, kad nebūtų gaminama perteklinė elektros energija ir jos nereikėtų saugoti.
Jau anksčiau buvo vykdoma rekonstrukcija, todėl daugumoje gatvių jau nieko sutaupyti negalima. Šiam ruožui aptarnauti reikės 280 kilovatų arba 0,3 megavato elektrinės. Dabar eisime į savivaldybės tarybą ir prašysime laiduoti mūsų imamą paskolą. Europos Sąjungos fondai dengia 50 procentų projekto lėšų, kitą dalį dengiame mes. Sklypą nuomotume iš Utenos regiono atliekų tvarkymo centro (RATC) ir ten pastatytume saulės baterijas. Suprantama, kad energiją gaminsime dieną, o naudosime naktį. Mes turėsime ją atiduoti elektros tinklams, kad jie mums tą energiją pasaugotų už atitinkamą mokestį.
Kaip žinia, daugiausiai elektros sunaudojama dieną, o naktį yra daug pigesnės elektros. Miestas gauna ne tik pigesnę energiją, bet dar ir dvidešimtyje gatvių naujus 90 vatų žibintus, trijose gatvėse nutiestus apšvietimo tinklus ir naujas atramas. Miestas labai pagražės. Įsivaizduokite J. Basanavičiaus gatvę be gelžbetoninių atramų! Atsipirks per 8–12 metų. Po šio laikotarpio elektrinė dirbs dar mažiausiai dvidešimt metų. Be to, ją galima bus plėsti. Projekto sąlygos neleis jos plėsti 5 metus, o po to jos galingumą bus galima didinti tiek, kiek mums reikės. Taigi nauda akivaizdi.
Gavus savivaldybės tarybos pritarimą po 3–4 mėnesių bus galima pradėti darbus, kurie turės būti užbaigti per dvejus metus. Visos procedūros trunka gana ilgai. Bet mes jau turime patirties. Neseniai baigėme didelį lietaus kanalizacijos tinklų projektą. Pastatėme tris valyklas, išsprendėme Ąžuolijos kvartalo gyventojų problemas. Žmonės liko patenkinti. Nemanau, kad šis projektas bus sudėtingesnis.
Gyvename pandemijos sąlygomis. Gali būti, kad kils ir antroji viruso banga. Kas labiausiai neramina?
Taip jau sutapo, kad dirbti pradėjau karantino laikotarpiu. Tai buvo nemažas iššūkis. Bet susitvarkėme. Mums svarbiausia, kad neiškristų tie, kurie išveža atliekas. Apmokėme kitus, bet ištekliai labai riboti, o atsitikus bėdai žmogaus iš gatvės nepaimsi. Saugomės, kaip tik įmanoma. Vieną ekipažą galime kompensuoti. O jei reikėtų daugiau, atsirastų rimtų problemų. Juk žmonės apsikrečia nebūtinai darbe, bet ir buityje. Stengiamės, kad to neįvyktų darbe. Ribojami kontaktai, žmonės aprūpinti ir dezinfekciniu skysčiu, ir apsaugos priemonėmis. Džiaugiamės savivaldybės modernizuotomis aikštelėmis, naujais konteineriais. Tapo daug tvarkingiau ir švariau. Pastatėme vaizdo kameras atliekų surinkimo aikštelėse. Yra galimybė jas iš vienos vietos perkelti į kitą. Tai irgi drausmina.
Artėja miesto šventė. Dirbame daug, kad miestas šventės dieną atrodytų šventiškai. Mes žinome užsakovų norus ir stengiamės juos išpildyti. Turime ilgametės patirties, kuri leidžia tai padaryti.
Visa tai svarbu, bet svarbiausia yra žmonės. Apie komunalinės įmonės žmones galima išgirsti pačių įvairiausių nuomonių. Vieni juos giria, kiti atsiliepia kritiškai.
Turime suprasti, kad pas mus dirba trijų kategorijų darbuotojai. Tai nuolatiniai mūsų darbuotojai, atsiųsti iš Užimtumo tarnybos (tokių šiais metais turime 10), ir tie, kurie nukreipiami teismo sprendimu ir turi atidirbti nustatytas valandas. Visus aprengiame liemenėmis ir todėl visai nekeista, kad žmonės neskiria, kurie yra tikrieji mūsų darbuotojai, o kurie ne.
Kaip sakoma, šaukštas deguto medaus statinę pagadina. Kiekvienam už nugaros meistro nepastatysi. Taigi žmonės ir piktinasi, kai mato, kad jie visą dieną maigo telefoną. Ne kiekvienam atsiųstam iš Užimtumo tarnybos ir įrankius galima patikėti. Vieni nenori dirbti, kiti nemoka ar negali.
O savo kolektyvu aš esu patenkintas. Tai patyrę žmonės, galintys dirbti ir ekstremaliomis sąlygomis. Kolektyvas stabilus, tvirtas. Žmonės nori, moka ir gali dirbti. Jie dešimtmečius dirba tą patį darbą ir žino, kaip jį reikia atlikti. Paimk žmogų iš pašalės, ir iš karto prasideda gyventojų nusiskundimai. Mes jau neturime žmonių, kurie darbe taurelę kilnotų. Turime gerą statybininkų brigadą – šie žmonės dirbdami statybinėse organizacijose pusę Utenos miesto šaligatvių yra pakloję. Dabar klojame šaligatvį Sėlių gatvėje. Lauksime naujų užsakymų. Visi pastebi, kad mūsų darbų kokybė tikrai gera.
Ačiū už pokalbį.
