Jadvyga Tautkevičiūtė-Šimkienė
Žemė ir žmonės
Žemės veidas nors ir pyksta,
Bet vis tiek gėlėm pražysta.
O žmogus kaip tie kalnai –
Spjaudo ugnį amžinai.
Sulieknėjo
Visi kaimynai pastebėjo,
Kad Jono draugė sulieknėjo.
Chirurgai sako – nieko rimto,
Tik smegenys galvoj ištirpo.
Tuščios kepurės
Parduotuvėj prie kasos
Miega žuvys be galvos,
Bet ir žmogų gan dažnai
Be jokios galvos matai.
Atsakymas buvusiajam
Kiek gali žiopsot į langą
Ir kriuksėt tą pačią maldą?
Atsakiau dar vakar dieną:
Aš alergiška kiaulienai.
Velnio arkliai
Velnias neturi arklių
Nei karietų padorių.
Kai jis nori skrist į peklą,
Pasikinko žmogų aklą.
Šnabždesys į ausį
Tasai už tavo nugaros
Užmigęs knarkia lyg namuos.
Kodėl tu žadini mane?
Visi taip elgias teatre.
Naikintojai
Tas laikas – demonas baisus,
Praryja žmones ir namus,
Bet jei pažvelgtume plačiau,
Žmogus suėda dar daugiau.
Astronautai
Astronautai, keiskim kryptį,
Reikia saulę aplankyti.
Kitas sako, bus blogai,
Mes sudegsime tenai.
Bet jei skrisime tik naktį,
Nesunku bus ten nukakti.
Kas tai
Buvo visiškai blogai,
Dingo protas ir veiksmai.
Pamaniau – įsimylėjau,
Net pati tuo patikėjau.
Daktarai pasakė: faktas,
Čia ne meilė, bet infarktas.
Pokalbis su pasąmone
Liepė daktarai pradėt
Su pasąmone kalbėt.
Po minutės ar dviejų
Susipykom dėl niekų.
Bliovė ne veršis
Moteris prieš vyro norą
Nusipirko veršį storą.
Veršis buvo gan ramus,
Kol jie pasiekė namus.
Už tą veršį, už jį vieną
Bliovė vyras visą dieną.
Pamiršo
Ji mokėjo viską sėti,
Bet pamiršo nuravėti.
Visas derlius kai išnyko,
Kalta vasara paliko
