Sunki apsisprendimo valanda

Negaliu būti šalia motinos. Net palaikyti už rankos negaliu. Ją matau tik per stiklinę reanimacijos palatos sieną. Į vidų įeiti negalima. Tokios taisyklės. Bet ne tai svarbiausia. Gydytojas laukia mano atsakymo, o aš nežinau, ką jam pasakyti. Mane iš vidaus draskyte drasko abejonės – sutikti ar nesutikti, kad mamai būtų įdėtas širdies stimuliatorius. Mane skubina ant sienos kabančio laikrodžio tiksėjimas. Ilgoji rodyklė negailestingai greitai artėja prie tos padalos, kai pagaliau privalėsiu ištarti kažkurį daug ką nulemsiantį žodį. Vieną pačių trumpiausių – „taip“ arba „ne“. Kurį pasirinkti? Kaip pasverti mano atsakomybės naštą ir įvertinti tų žodžių svarbos laipsnį.
Tada, prieš dešimt metų, kai reikėjo skubiai spręsti tėvo sveikatos problemas, visu šimtu procentų tikėdamas savo teisumu pasakiau „taip“. Gydytojas tada atsisuko į mane, kažkaip keistai pasižiūrėjo ir paklausė, ar aš po kurio laiko nesigailėsiąs savo sprendimo. Aš netgi pyktelėjau – kaip galėčiau nenorėti, jog tėvas kuo ilgiau pagyventų.
Po keleto metų pirmą kartą pagalvojau, kad gydytojas buvo teisus, o aš klydau. Tai kaip pasielgti dabar, kad labai skaudi istorija nebepasikartotų… (Tęsinys bus 2021 11 06 laikraštyje)