Genovaitė ŠNUROVA
Kadangi sinoptikai žadėjo puikų savaitgalio orą, visi šeimos nariai vienbalsiai nutarėme abi dienas praleisti gamtoje, aplankyti gražias vietas, susirasti poilsiavietę, kur galėtume užsikurti nedidelį laužą ir išsikepti dešrelių, nakvynei palapinę pasistatyti.
Iškeliavome ankstų šeštadienio rytą. Tikrai puikiai praleidome dieną važinėdami iš vieno rajono į kitą, užtat vakare ilgokai užtrukome ieškodami prieigos prie ežero: visur privati valda. Galiausiai pavyko.
Sekmadienį keliavome kitais maršrutais. Juos pasirinkome taip, kad artėtume link namų. Jau vakarėjo, kai, susikrovę visą mantą, atsisveikinę su naujais pažįstamais, pasukome gerai žinomu keliu. Kai iki gimtojo miesto liko gal kokie penki kilometrai, pamatėme ant kelio gulinčią moterį. Sustojome, pribėgome prie jos, įsitikinome, kad moteris gyva, tik sužeista: drabužiai permirkę krauju, veidas irgi kruvinas, viena koja lyg ir lūžusi (vėliau paaiškėjo, kad taip ir buvo), kalbinama net akių neatmerkė. jautėsi alkoholio kvapas… Mes, nieko nelaukę, paskambinome specialiosioms tarnyboms (greitajai, policijai), mums liepė niekur nesitraukti, palaukti, kol jie atvažiuos. Tai ir laukėme.
Tęsinį skaitykite 22 09 24 „Utenyje“
