Genovaitė ŠNUROVA
Tą dieną viskas nesisekė: pirmiausia ant balta staltiese uždengto stalo išliejau kavą, tada skubėdama kažkaip negrabiai iš palto kišenės traukiau telefoną, o jis išslydo iš rankų, nukrito ant žemės ir sudužo. Susinervinusi sprukau pro duris, nes bijojau pavėluoti į autobusą, nuvešiantį mane į darbą. Spėjau. Tiesiog įšokau į jį paskutinę sekundę. Tiksliau – tūkstantąją jos dalį. Pavažiavusi porą sustojimų supratau, kad ne į to maršruto autobusą įsėdau… Kol susigaudžiau, kol nusigavau į darbą, žinoma, pavėlavau. Lyg to dar būtų negana, tarpduryje susitikau viršininkę, kuri netoleruoja vėlavimo, o vėlavau gal net kokias penkiolika minučių…
Vakare jaučiausi lyg stipriomis rankomis išspausta citrina. Iki paskutinio lašelio. Nuotaika buvo tokia, kad nutariau nieko neruošti vakarienei, o tenkintis tuo, ką rasiu šaldytuve. Kadangi jo turinys manęs nedžiugino, teliko tenkintis puodeliu kvapnios arbatos su imbieriniais sausainiais. Besimėgaujant arbata, gal ir nuotaika būtų pasitaisiusi, jei nebūčiau susigundžiusi įsijungti televizoriaus: pamačiau reportažą, kurio pagrindinė herojė – labai seniai nematyta, dabar aukštas pareigas užimanti moteris, kuriai… aukštojo mokslo baigimo diplominį darbą parašiau aš, už tai man buvo žadėta atsilyginti, bet pažadas neištesėtas iki šiol. O nuo to laiko prabėgo nei daug, nei mažai – 26-eri metai. Tik tokių prisiminimų man tą dieną ir trūko…
Tęsinį skaitykite 2022 05 28 „Utenyje“
