Genovaitė ŠNUROVA.Vasarą dar išeinu į lauką, kur ilgai pasėdžiu medžių pavėsyje. Kaimynų arti nėra, niekas pas mane neateina, todėl kalbuosi su paukšteliais, vos ne kasdien iki senos obelies atstraksinčiomis stirnomis. Kartais kalbuosi su medžiais. Pasakoju jiems, kaip kiekvieną jų sodinau, kaip prižiūrėjau, kaip stengiausi, jog jie teiktų ne tik pavėsį, bet ir ramybę. Galvojate, kad jie manęs nesiklauso? Netiesa. Matytumėte, kaip jie kartais mojuoja liaunomis šakelėmis, lyg man pritardami, kaip kartais sumirga saulutės spinduliai tarp smaragdo spalvos lapų, lyg patvirtindami, kad sakau tiesą. Užtat dabar, žiemą, visą šviesųjį paros metą sėdžiu prie lango įsmeigusi akis į tolį. Žiūriu ir žiūriu į kelią, nors tikrai žinau, jog nieko ten nepamatysiu. Tie, kas juo ėjo, jau išėjo visam laikui. Sugrįžti nebėra kam. Užtat mintyse kasdien vis atgaminu po nedidelę savo gyvenimo atkarpėlę… Aš nežinau, nei iš kur, nei kada mano tėvų namuose atsirado Mykolas. Kai aš paaugau tiek, jog jau prisimenu save, jis jau buvo. Kadangi Mykolas buvo už mane vyresnis keletu metelių, aš labai ilgai galvojau, kad tai mano brolis. Tik tada, kai jau ėjau į mokyklą, kažkaip netyčia išgirdau jį šaukiant kitokia nei mano pavarde. Tada dar pagalvojau, kad mokytoja nesugeba įsiminti mokinių pavardžių, todėl mano brolį pavadino kažkurio kito vaiko pavarde. Vaikystė mano laikais nebuvo tokia, kaip dabartinių vaikų. Aš turėjau man priskirtus darbus, kuriuos privalėjau padaryti. Man augant, darbai sunkėjo, bet niekas jokių lengvatų nežadėjo: reikėjo, tai ir dariau. Turiu prisipažinti, kad aš nuo pat mažumės labai nemėgau Mykolo. Neskriaudė jis manęs, nemušė. Na, nebent kartais paerzindavo, bet tai ir viskas. Nežinau kodėl, aš stengiausi laikytis nuo jo atokiau. Kitaip sakant, nelindau jam į akis. Mano tėvai neaugino nė vieno vaismedžio, o Mykolas, iš kažkur grįždamas, parsinešdavo obuolių. Į juos žiūrint man net seilės ištįsdavo, bet aš jų nevalgiau. Kai man buvo apie septyniolika metų, tėvai pasakė, kad Mykolas man tikrai ne brolis, kad jis pamestinukas, kurio jie prieš daug metų pagailėjo ir pasiėmė į savo namus dar tada, kai aš nebuvau gimusi. Kartą kaimynai pakvietė visą mūsų šeimą į talką. Ten ir susipažinau su tos šeimos sūnumi Jonu, kuris buvo už mane keletu metų vyresnis. Nuo tos akimirkos mes abu stengėmės kuo dažniau susitikti: mane labai traukė prie jo, o jis, sakė, negalėjo nė dienos ištverti be manęs. Mes nė nesitarę kiekvieną laisvesnę minutę atlėkdavome prie pusiaukelėje tarp mūsų namų esančio šaltinio. Žinoma, būdavo ir tokių atvejų, kad mes čia vienas kito nesulaukdavome, nes darbai sutrukdydavo, tuomet sutartoje vietoje palikdavome raštelį. Apie mūsų draugystę jau žinojo ne tik mano ir jo tėvai, bet ir kaimynai. O mes ir nesislapstėme. Aš netgi į bažnyčią pradėjau eiti, nes žinojau jį ten sutiksianti. O kiek svajodavome susitikę! Jonas sakydavo, kad jis pats savo rankomis pastatys mums nedidelį namelį, kad turėsime šiek tiek žemės (tikėjomės, kad tėvai duos), kad abu ją dirbsime, kad gyvulius laikysime. Mes buvome įsitikinę, kad abipusė meilė lydės mus visą gyvenimą, kad eisime gyvenimo keliu, atsiremdami į vienas kito petį. Mes neturėjome jokių iliuzijų, kad bus lengva, kad viskas eisis taip, kaip tikėjomės, bet dėl to neišgyvenome. Mums atrodė, kad mūsų jaunystė ir sveikata bei įgimtas darbštumas padės mums įgyvendinti savo planus. Vieną vakarą, susitikę prie šaltinio, nutarėme, kad rytoj mūsų sprendimą kurti šeimą pranešime tėvams. Tikėjomės jų palaiminimo, nes mūsų meilė niekam nebuvo paslaptis. Deja… Kitą dieną mano tėvai atrodė kažkuo susirūpinę. Ypač tėvas. Tiesą pasakius, nelabai kreipiau į tai dėmesį, nes mano mintys buvo kitur: galvojau, kad tik greičiau ateitų vakaras, kai tėvams pranešime mūsų sprendimą. Iki vakaro dar buvo toli, kai motina įsakmiu balsu pašaukė tėvą, o man ir Mykolui liepė niekur neišeiti. Kai visi susėdome už stalo, motina prieštarauti neleidžiančiu balsu pareiškė, kad jie abu su tėvu nenorėtų, jog po jų mirties namuose šeimininkautų svetimi, todėl jų sprendimas toks – Mykolas turi vesti mane. Aš net pašokau, kažką šūktelėjau, bandžiau paaiškinti, kad mano planai kitokie, bet motina nieko nenorėjo girdėti. Tėvas su gailesčiu žiūrėjo į mane, bet prieštarauti motinai neišdrįso. Visą gyvenimą taip buvo – motina vadovavo viskam, o tėvas tik linkčiojo galvą pritardamas. Mykolas išliko visiškai abejingas. Tarsi ne jo likimas buvo tokiu būdu sprendžiamas. Aš išbėgau iš namų, prieš tai pasakiusi tėvams, kad išeisiu ir nebegrįšiu. Balsu raudodama lėkiau prie šaltinio, kur manęs jau laukė Jonas. Kai pasakiau jam naujieną, apsikabinome ir verkėme abu. Aš tą naktį namo negrįžau. Abu su Jonu nakvojome žaginyje. Buvo šalta vasaros naktis, mes abu sustirome, nes buvome labai plonai apsirengę. Kai rytą patekėjo saulė, pasidarė šilčiau, bet aš vis tiek drebėjau. Jonas iš savo namų atnešė kažkokį apsiaustą, šiek tiek maisto, nes aš vis tiek tvirtinau, kad namo negrįšiu… …Kai atsipeikėjau, prie manęs stovėjo motina su puodeliu kažkokios žolelių arbatos. Girdėjau tik jos kažkam pasakytus žodžius, kad dabar jau gyvensiu. Apsidairiusi supratau, kad esu namuose, kad čia nežinia kiek dienų pragulėjau kliedėdama, šaukdama Joną, Po kurio laiko prie manęs priėjęs tėvas paėmė už rankos ir pasakė, kad nesispyriočiau, kad motina sprendimo vis tiek nepakeis, o tada atgalia ranka nusibraukė ašaras ir nuėjo… Savo vestuvių neprisimenu. Nieko neprisimenu, nei kaip važiavome į bažnyčią, nei kaip namo grįžome. Aš visą tą laiką verkiau, o Mykolas tylėjo. Nė žodžio iš jo negirdėjau nei tą, nei kitą dieną. Tik kai po keleto dienų pasakė, kad dabar aš privalau su juo miegoti vienoje lovoje, pašėlau… Mano mintis nuo ryto iki vakaro buvo užvaldęs Jonas. Aš dažnai nubėgdavau prie šaltinio, bet jis nė karto neatėjo. Sutartoje vietoje tebuvo tik mano jam rašyti laiškeliai… Kai po keleto metų sužinojau, kad ir jis veda ne iš meilės, vis tiek raudojau kaip beprotė. Aš nebuvau uoli bažnyčios lankytoja, bet pradėjau eiti į kiekvienas Mišias. Man labai patiko, kad gegužės mėnesį kas vakaras būdavo „mojavos“, birželį – „birželinės“ Mišios. Man jų reikėjo ne dėl atsiradusio pamaldumo, o dėl to, kad kelias į bažnyčią ėjo pro Jono namus. Atrodė, einu tiesiai į kelią žiūrėdama, bet akys nejučiom nukrypdavo Jono namų pusėn. Vis galvodavau, kad gal pamatysiu jį nors iš tolo, gal jis man pamojuos… Šitaip ir gyvenau visą gyvenimą: su vienu – bendras patalas, o mintyse – kitas. Tėvas mane suprato, kartais paguosdavo, tyliu balsu ištardavo, kad ne visada gyvenime yra taip, kaip norisi. Jis man nesakė, bet aš pagalvojau, kad ir jis gal panašiu būdu buvo apvesdintas… Motina mirė pirmoji, tėvas – po ketverių metų. Netrukus sunkiai susirgo Mykolas. Po keleto dienų sužinojau ir apie Jono ligą. Smerkit mane kaip norit, bet dėl Mykolo aš visiškai neišgyvenau. Mane labiau domino Jono sveikata. Kartą sužinojau, kad jo žmona kažkur išvažiavo, tai greitai susiruošiau ir išėjau pas jį. Tiksliau – išbėgau. Galvojau, kad žmona gali greitai sugrįžti. Jonas gulėjo lovoje. Toks liesutis, išbalęs. Mane pamatęs, tarsi pralinksmėjo. Aš skubėjau jam pasakyti, kad visą gyvenimą tik jį mylėjau. Jis man atsakė tuo pačiu. Atsibučiavom ir parlėkiau namo. Mykolas mirė pirmas, o Jonas po keleto mėnesių. Mykolo, galima sakyti, negailėjau, o Jono negaliu pamiršti iki šiol. Mintys apie jį man padeda ištverti vienatvę…
Related Articles
Jaunystė grįžo daugiau nei po penkiasdešimt metų
Į Ažubalių kaimą Adelė Rukšytė atvyko vos baigusi mokytojų seminariją. Apie jaunos mokytojos atvykimą kaime seniai žinojo, todėl laukė kaip kokios ponios. Vaikų, kuriems jau buvo laikas eiti į mokyklą, buvo užtektinai, bet mokytojo nebuvo. Todėl į už ketverto kilo[1]metrų esančią geležinkelio stotelę, kurioje iš traukinio turėjo išlipti mokytoja, jos pasitikti buvo pasiųsti patys gražiausi […]
Vargo bitelė
Genovaitė ŠNUROVA. Visi žinojo, kad Benukas – labai darbštus keistuolis, nesileidęs į jokias draugystes, kompanijas, vengiantis bet kokių žmonių susibūrimų. nedidukas, liesas, mažakalbis. Į pasisveikinimus ar atsisveikinimus atsakydavo tik galvos linktelėjimu, į pagyrimus – kuklia šypsena, į abejones – pečių truktelėjimu. Tik galbūt nedaug kas žinojo jo tikrą vardą ir tuo labiau pavardę. Visi jį […]
Vaizdas, draskęs širdį
Gerai, kad šią minutę manęs niekas nemato. Ne, aš nieko blogo niekam nepadariau, man tikrai nereikia slėptis nuo žmonių, bet esu tokios emocinės būklės, kad, pasak mano anūkės, mane pribaigtų bet kokio žmogaus pasirodymas. Be to, mano užverktos akys taip užtinusios, kad beveik nieko nematau. Galva lyg vatinė: nieko negaliu galvoti, nieko protingo pasakyti, jokių […]