Genovaitė ŠNUROVA. Janina netgi tada, kai dar mokėsi kaimo pradinėje mokykloje, per pertraukas dažniausiai laiką leisdavo viena. Nemėgo jos nei klasės draugai, nei jų tėvai. Priežastis, žinoma, buvo. Janina mėgdavo pasisavinti kitų vaikų šalikus, kepures, pirštines, vis taikydavosi sugadinti jų portfelių sagtis, priteplioti sąsiuvinius, kokios nors knygos lapą išplėšti, bendraklasių drabužius rašalu aptaškyti. Žodžiu, pasak mokyklėlės direktoriaus, ji buvo nevaldoma. Kažin ar vien tik dėl to, kad Janina – vienturtis tėvų labai ilgai lauktas vaikas.
Mokytojai Janinos mamai atsargiai užsimindavo, kad mergaitę reikia parodyti gydytojams, pasikonsultuoti su specialistais dėl jos psichikos būklės, bet moterį tokie pasiūlymai taip supykdydavo, kad jos garsus neigiamų emocijų reiškimas visame pastate girdėdavosi…
Kai nuo penktos klasės mergaitė jau ėmė lankyti artimiausiame miestelyje esančią aštuonmetę mokyklą, visos su ja susijusios problemos atsekė iš paskos. Janina ir čia tiesiog piktybiškai darė tą patį. Ir ne tik klasės draugams, bet netgi mokytojams, aptarnaujančiam personalui. Ypač kentėjo valytojos. Janina sulaužydavo jų šluotas, kažkur pradangindavo grindims plauti skirtus skudurus, išvartydavo šiukšliadėžes.
Direktorius ir mokytojai visokiais būdais bandė auklėti mergaitę, kvietėsi pokalbio jos tėvus (tėvas į mokyklą niekada nebuvo atėjęs), žadėjo įtraukti ją į nepilnamečių įskaitą – niekas nepadėjo.
Svarbiausia, kad Janinos motina, dėl kokių nors dukros piktybinių veiksmų iškviesta į mokyklą, buvo pasiruošusi, anot mokytojų, jiems visiems akis iškabinti, apdraskyti veidus, o gal netgi stipresnių smūgių suduoti, gindama dukterį ir pateisindama visus jos veiksmus. Žodžiu, pasak motinos, dukra visada teisi, o mokytojai ir mokiniai paprasčiausiai prie jos kabinėjasi.
Tada, kai mokyklos vadovai jau rimtai svarstė galimybę imtis kokių nors priemonių (niekaip nesugalvojo kokių?), galinčių sutramdyti Janinos nevaldomus pykčio protrūkius ir nepaliaujamą norą kenkti visiems, esantiems šalia jos, mergaitė kažkur dingo. Paprasčiausiai neatėjo į mokyklą vieną, antrą, trečią dieną. Kai direktorius paskambino mamai, norėdamas pasiteirauti, kas atsitiko Janinai, ji pakeltu balsu išdrožė: „O koks jūsų reikalas! Neis ji daugiau į mokyklą. Kam jai tie mokslai.“ Ir nė neatsisveikinusi baigė pokalbį.
Kadangi Janinai dar nebuvo šešiolikos metų, ji privalėjo lankyti mokyklą. Todėl į jos paieškas įsijungė ir tuometinės nepilnamečių tarnybos darbuotojai. Nežinau, kaip jiems pavyko susitarti su pačia Janina ir jos motina, bet paauglė atėjo į mokyklą. Tik džiaugsmo iš to nebuvo. Janina atėjo į pamokas su stipriai juntamu alkoholio kvapu, demonstratyviai išsitraukdavo cigaretę (neva, ką jūs man padarysit), o mokytis ar namų darbų ruošti nė nemanė.
Šešioliktojo gimtadienio dieną Janina atėjo į savo klasę tik pasiimti čia likusių daiktų. išeidama trenkė durimis taip, kad net paveikslas nuo sienos nukrito, pamojavo ranka, ištarė „čiau“ ir demonstratyviai išėjo…
Po kurio laiko visa mokykla žinojo, kad Janina „dirba“: specialiai išnuomotame bute mieste užsiiminėja seniausia pasaulio profesija, o alkoholis upėmis teka. Kaimynai, neapsikentę triukšmo, kartais policijos pareigūnus išsikviečia, bet nuo to mažai kas keičiasi. Kai pas dukrą atvažiuoja motina, visi kaimynai pastatomi ant blakstienų…
Kai po gal kokių dešimties tokio gyvenimo metų Janinos veidas tapo beveik neatpažįstamas (labiau panašėjo į senutės nei į trisdešimtmetės merginos), miesto daugiabučio kaimynams pagaliau pavyko alkoholikę, vyrų viliotoją ir triukšmautoją iš to buto iškrapštyti (atvažiavo užsienyje gyvenęs buto savininkas ir sutvarkė reikalą), moteris ėmė gyveni bet kur: landynėse, negyvenamuose namuose, laiptinėse, o vasarą tiesiog krūmuose. Vyrams ji tapo nebereikalinga, todėl ir alkoholiui pinigų užsidirbti nebebuvo iš ko. Tada Janina prisiminė turinti motiną (tėvas jau buvo miręs)…
Vyrui mirus, Janinos motina pardavė gyvulius, išnuomojo turimą žemę, o pati įsidarbino nedidelėje įmonėje paprasta darbininke. Atlyginimas, žinoma, buvo labai nedidelis, bet kadangi pati užsiaugindavo įvairiausių daržovių, tai galą su galu lengvai sudurdavo. Pinigai už parduotus gyvulius buvo saugomi patikimoje vietoje ir turėjo būti panaudoti tik labai svarbiam reikalui.
Tas „labai svarbus reikalas“ atsirado labai greitai. Tai buvo Janina. Ji pareikalavo iš motinos pusės jos santaupų. Motina, matydama dukros būklę ir žinodama jos gyvenimo būdą, nesutiko su reikalavimais. Atsisakymas jai atsirūgo tą pačią minutę: vienturtėlė motiną taip primušė, kad toji ne tik į darbą negalėjo išeiti, bet ir kaimynams bijojo pasirodyti. Negi kam prisipažinsi, kad taip padarė jos pasididžiavimas – išpuoselėta, nuo visko apginta duktė…
Dukros pasipinigavimo vizitai pas motiną kartojosi ir kartojosi. Kai motina jau buvo atidavusi visus pinigus iki kapeikėlės, dukra savo ketinimų neatsisakė: iš kur nori, iš ten paimk, bet duok…
Nebeturėdama pinigų, motina ėmė pardavinėti kai kuriuos daiktus, nes, negavusi reikalaujamos sumos, Janina motinai buvo sulaužiusi ranką, praskėlusi galvą, išsukinėjusi rankų pirštus, išpešusi didelį kuokštą plaukų, ne kartą smaugė, spardė, grasino užmušti.
Šitaip terorizuojama moteris susirgo nepagydoma liga. Tiesa, gydytojai sakė, kad ligą dar būtų galima suvaldyti, bet reikia gyventi ramiai, be streso, sveikai maitintis, sunkiai nedirbti ir vartoti paskirtus vaistus. O kurgi rasti tokią ramybės salą, kaip uždirbti tiek pinigų, kiek reikia vaistams?
Kai kaimynai rado ligonę tiesiog nugriuvusią ant kelio, vedančio namų link, iškvietė greitąją. Janina atvažiavusi į tėvų namus eilinės duoklės pasiimti rado juos užrakintus. Iš kaimynų sužinojusi, kad motina ligoninėje, išdaužė langą, įlindo į vidų, dar rado daiktų, kuriuos būtų galima parduoti, ir dingo.
Kai kaimynai sužinojo, jog Janinos motina mirė, suskato ieškoti dukros. Kadangi niekas net mažiausio supratimo neturėjo, kur ji gali būti, tai, suprantama, ir nerado.
Moterį palaidojo kaimynai. Kukliai, be gėlių puokščių, be atsisveikinimo kalbų. Dukros daugiau niekas nematė. Galbūt ji žino, kad iš namų nebėra ką išnešti ir parduoti…
O motinos kapo kauburėlis, nelankomas ir neprižiūrimas, jau baigia susilyginti su žeme…