IV. Apie kovą su pagrindinėmis aistromis
Kova su nusivylimu
- Vienuolio, mėgstančio dirbti, neapninka nusivylimas. Jis nuolat prisimena apaštalų žodžius: „Kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3, 10); „Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos“ (Apd 20, 34).
- Nusivylimas žmogų kartais aplanko dėl mėgavimosi jausminiais malonumais, o kartais – nejaučiant Dievo baimės.
- Uoli malda – nusivylimo žudikė, o galvojimas apie Paskutinįjį teismą gimdo nuoširdumą, norą veikti pagal Dievo valią.
- Palaimintoji viltis yra kalavijas, kuriuo vienuolis nugali ir nukerta nusivylimą.
- Nusivylimo išpažintis. „Pasakyk man, apsileidusi aistra, kas yra tas blogis, pagimdęs tave, ir kas yra tavo vaikai, kas tave nugali ir kas yra tavo mirtis?“ – „Tėvų turiu aš daug: kartais tai būna širdies nejautrumas, kartais dangiškų malonių užmiršimas, o kartais per didelis darbas. Mano vaikai, būnantys su manimi, yra gyvenamosios vietos keitimas, dvasios tėvų nurodymų nevykdymas, negalvojimas apie Paskutinįjį teismą, o kartais ir vienuoliškų įžadų atsižadėjimas. Mano priešininkai, surišantys man rankas, – psalmių giedojimas ir rankų darbas. Mano didis priešas – galvojimas apie mirtį, o mane numarina malda su tvirta viltimi gauti Kristaus pažadėtas amžinąsias dovanas.“
Kova su puikybe
- Puikybė yra gerų darbų išbarstymas, pralieto prakaito praradimas, sielos turtų grobstytoja, gyvenimo kluone besidarbuojanti skruzdėlė, kuri, nors ir maža, tačiau visuomet pasiruošusi pagrobti mūsų žygdarbių ir darbų vaisius.
- Puikybė glaudžiasi prie visko: puikuojuosi, kada pasninkauju, tačiau jei pasninkauju, savąjį susilaikymą stengdamasis paslėpti nuo žmonių, vėl puikuojuosi, nes dėl to save laikau išmintingu. Būnu nugalėtas puikybės ir tada, kada apsirengiu puošniais drabužiais, bet ir prastais apsirengęs vis tiek puikuojuosi. Pradedu kalbėti, vėl pralaimiu puikybei, kai nutylu – vėlgi puikuojuosi. Kaip tik šitą tridantį bemestum, jis visuomet atsistoja smaigaliais į viršų.
- Išpuikęs žmogus yra velnio tarnautojas. Jis mano, kad garbina Dievą, tačiau iš tikrųjų stengiasi įtikti ne Dievui, o žmonėms.
- Kiekvienas žmogus, mėgstantis save parodyti, yra išpuikęs. Išpuikusiojo pasninkas yra be apdovanojimo ir jo malda nevaisinga, nes ir vieną, ir kitą jis daro tam, kad būtų žmonių matomas ir giriamas.
- Išpuikęs tikintysis daro sau dvigubą žalą: jis alina savo kūną ir už tai negauna jokios dovanos.
- Viešpats nuo mūsų akių dažnai paslepia mūsų įgytąsias dorybes. Tačiau mus giriantis, teisingiau, pataikaujantis, žmogus mums atveria akis, o kadangi jos jau atsivėrė, dorybių turtai pradingsta.
- Pataikautojas yra velnio tarnas, išdidumo vadovas, susigraudinimo naikintojas, iš teisingo kelio išstumiantis dorybių žudikas: „O mano tauta, tave vadai suvedžioja, nes sunaikina takus, kuriais žengti turėtum“ (Iz 3, 12), – perspėja mus pranašas.
- Mačiau verkiančiuosius, kurie, kada būdavo pagirti, dėl šio pagyrimo užsiliepsnodavo pykčiu. Tuomet būna panašiai kaip prekyboje – vieną aistrą pakeičia kita.
- Kada tavo artimas arba draugas tau papriekaištaus, jog jo neaplankai arba lankai per dažnai, tuomet nusižemindamas parodyk jam meilę ir būk nuolankus.
- Didelis dalykas atmesti žmogiškąjį pagyrimą, bet dar didesnis – atmesti velnio pagyras.
- Ne tas yra tikrai nusižeminęs, kuris smerkia save (nes kas gi neiškęs savų kaltinimų), bet tas, kuris iš kito žmogaus išgirdęs priekaištus nenustoja jo mylėti.
- Kada puikybės demonas pamato, kad tikintysis įgavo nors ir labai nedidelį širdies nusižeminimą, iš karto jį ragina „eiti į pasaulį gelbėti žūstančių sielų“.
- Puikybė lengvabūdžius ragina kitų žmonių akivaizdoje pasirodyti nusižeminusius; ir veiksmais, ir veido išraiška, ir balsu demonstruoti dievobaimingumą; sėdint prie stalo verčia pastebimai susilaikyti; giedant psalmes tingius ragina būti aktyvius ir bebalsius būti balsingus.
- Puikybė gerbiamus verčia būti išdidžius, o smerkiamuose sėja pyktį.
- Puikybė gana lengvai prigyja džiaugiantis natūraliomis dovanomis ir per jas nutrenkia žemyn vargšus savo vergus.
