Tokią istoriją ne kasdien išgirsi. Netgi ne kasmet. Tiesa, jei ją būtų pasakoję ne žmonės, kuriais visiškai pasitikiu, kažin ar nebūčiau pagalvojusi, jog tai kažkada perskaitytos knygos siužetas ar matyto kino filmo trumpas atpasakojimas. Betgi patikėkit – tikrai ne. Istorija tokia tikra, kad jos autentiškumu abejoti neverta. Svarbiausia, jos dar nepamiršo nė vienas šios istorijos herojės artimasis.
Šiandien tik stebėtis belieka, kodėl ši daug kam žinoma istorija buvo laikoma tokia nereikšminga, tokia kasdieniška, gal net beverte, kad jos niekada niekas nepaviešino, nepakalbino pačios šios istorijos herojės, kol dar ji buvo gyva. Dabar tik apgailestauti tenka dėl to. Jei šios istorijos pagrindu būtų buvęs sukurtas serialas ar parašytas daugiatomis romanas, žiūrėdami ar skaitydami nespėtume keisti šlapių nosinių. Kadangi tai ne serialas ir net ne romanas, o tik paprastos kaimo moters gyvenimo istorija, tai, daugelio supratimu, ko gi čia ašaroti. Tuo labiau kai tos istorijos herojė ranka pasiekiama, o ne iš kino ekrano matoma…
Tęsinį skaitysiu 2021 11 13 „Utenyje“
