Genovaitė ŠNUROVA
Jau nebe pirmus metus artėjant Joninėms pasijuntu toks vienišas, kad nors vilku stauk. Man ir pačiam keista, kad net menkiausios tokios būsenos priežasties negaliu įvardyti, nes jos paprasčiausiai nėra. Jaučiuosi sveikas, sotus, turiu kur gyventi ir kur praleisti trumpas poilsio valandėles, bet sieloje tuo laikotarpiu tarsi kažkoks šviesulys užgęsta. Niekas nedžiugina, niekas nedomina, nieko nereikia, nieko nesinori. Netgi pasėdėti po plačiašakiu ąžuolu, pačią kaitriausią dieną teikiančiu pavėsį. Nenoriu net meškerės į rankas paimti, nors puikiai žinau, kad tereikėtų ant kabliuko užkabinti slieką ir nedidelėje kiemo kūdroje per keletą minučių pasigaučiau didelį karpį. Nors ką aš čia meluoju ir jums, ir sau. Žinoma, kad slegianti vienatvė turi savo kainą. Juk buvo jaunystė, vėliau – brandos metai, kai birželio antroji pusė buvo tarsi viena nesibaigianti šventė. Atšventę Antanines, padarydavome gal savaitės pertraukėlę, o tada vėl prasidėdavo… Rodos, birželio 21-ąją mano svainio Aloyzo vardadienis, po dviejų dienų kito svainio Arvydo vardadienis, tada – Joninės, Petrinės, Povilinės, Vladislovinės… Kol viską atšvęsdavome, kol „atgaudavome darbinę formą“, jau ir liepa įpusėdavo… Mūsų kompanijos branduolys, galima sakyti, nesikeitė. Retai atsitikdavo taip, kad kuris nors mūsiškių pasikviesdavo kažkokį netikėtai užklydusį svečią ar niekur nepritampančią giminaitę.
Tęsinį skaitykite 2021 06 26 „Utenyje“
