Mūsų kaimelyje, pačiame rajono užkampyje, tebuvo dvylika trobų. Trys iš jų – negyvenamos. O ir iš viso kaimelis buvo tarsi visiškai atskira respublika: toli nuo pagrindinio kelio, dar toliau nuo artimiausių didesnių kaimų, tuo labiau miestelių. Žodžiu, galima sakyti, kad tai ne tik valdžios, bet netgi Dievo užmirštas kampelis su pačių sugalvotais, bet niekur neužrašytais įstatymais, savitarpio pagalbos dėsniais, tradicijomis.
Dar vienas išskirtinis šio kaimelio bruožas tas, kad beveik visi jo gyventojai vienaip ar kitaip susiję giminystės ryšiais. Na, ne kraujomaiša, bet labai netoli to. Keisčiausia, kad visi gyveno labai draugiškai, sakyčiau, per daug taikiai ir sutartinai. Netgi viso kaimo gaidžiai pradėdavo giedoti tuo pačiu laiku, pranešdami šeimininkams, kad jau gana drybsoti pataluose, kad laikas raivytis ir tokiu būdu šiek tiek pramankštinti per naktį sustingusius raumenis, keltis ir eiti prie jau iš vakaro suplanuotų darbų.
Visi kaimo žmonės buvo daugmaž vienmečiai: amžiaus vidurkis – apie 60 metų. O bene pats išskirtiniausias dalykas, kad kaime nebuvo jaunų vaikinų, o tik keturios neseniai pilnametystės sulaukusios panelės, nepritapusios mieste. Dvi iš jų tebaigusios aštuonias klases ir iš karto nutarusios pasilikti kaime, o kitos dvi buvo nusprendusios išvažiuoti į miestą, baigti kokius nors mokslus ir ten pasilikti gyventi.
Tęsinį skaitykite 2020 07 25 m„Utenyje“
