Daugelį metų vienas butas mūsų name buvo tuščias. Mirus jo savininkei, kažkas iš moters giminaičių jį paveldėjo, bet negyveno, niekam to buto nenuomojo. Neatvažiuodavo netgi pasižiūrėti, kaip tas jų paveldėtas turtas atrodo. Kai kažkas (tyčia ar netyčia) išdaužė to buto langą, nežinojome, kur ieškoti buto savininkų, todėl per skylę lange vasarą prilydavo, o žiemą pripustydavo sniego. Laimei, bute nebuvo nei radiatorių, nei vandentiekio ar kanalizacijos vamzdžių. Kitaip sakant, butas buvo be patogumų.
Gal prieš trejetą metų sužinojome, kad šitą butą kažkas nupirko. Labai smalsu buvo pamatyti naująjį šeimininką. Visi nerimavome tik dėl to, kad tai nebūtų labai alkoholį mėgstanti šeima. Mat manėme, jog šis butas neturėjo būti labai brangus, todėl jį įpirkti galėjo ir nedideles pajamas gaunantys žmonės.
Naujoji buvo šeimininkė (pasirodė, kad tai vieniša garbaus amžiaus moteris) pasirodė tik pavasarį. Iš karto supratome, jog ta moteris „prie pinigo“: pakeitė visus buto langus, įvedė vandentiekį ir vietinę kanalizaciją, pasamdyti statybininkai buto vidų pavertė tikru europietišku būstu. Mes visi stebėjome vykstančius pasikeitimus ir, prisipažinsiu, šiek tiek pavydėjome.
Tęsinį skaitykite 2020 08 29 „Utenyje“
