Žinia nustebino

Genovaitė ŠNUROVA. Net prisipažinti gėda, bet tikrai buvo taip, kad buvusios kaimynės vardo ir pavardės nežinojau, kol ji buvo gyva. nesužinojau ir praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų nuo jos mirties. Nuo to laiko, kai save atsimenu, ją visi vadino tiesiog Gėlyte. Šis žodis jai atstojo ir vardą, ir pavardę. Niekas jos kitaip nevadino ir tada, kai aš, baigusi mokslus ir sukūrusi šeimą, išvažiavau į miestą. Kai parvažiuodavau, rasdavau Gėlytę, pagimdžiusią dar vieną vaikelį. Mano žiniomis, ji iš viso turėjo aštuonis vaikus. Šis skaičius gali būti negalutinis, nes po tėvų mirties kaime nebesilankydavau, todėl tolimesnio Gėlytės gyvenimo peripetijų paprasčiausiai nežinau. Kai dar buvau paauglė, suaugusieji šaipydavosi iš Gėlytės, pasakodavo įvairius jos meilės nuotykius. Aš supratau tik tiek, kad ji buvo riboto protelio, vaikiškai naivi, patikli, bet labai stipri fiziškai. Girdėdavau pasakojimus apie pas ją kartkartėm apsilankančius vyrus, matydavau, kad ji vos ne kasmet vienintele kaimo gatvele stumia suklerusį vaikišką vežimėlį. Žinau dar ir tai, kad niekada jokio vyro ji neturėjo, o po kiekvieno vaikelio gimimo kaimo moterys stengėsi pamatyti naujagimį, ir jau tada „detektyvių brigada“ nuspręsdavo, į kurį kaimo vyrą tas vaikelis panašus. Gėlytės vaikai augo didžiuliame skurde. Kartą mano tėvai dviem jos berniukams padavė po sviestu apteptą duonos riekę, tai nuo to laiko jie vos ne kasdien atbėgdavo prie mano tėvų namo ir žiūrėdavo pro langus. Žinau, kad kiti Gėlytės vaikai pas kitus kaimynus bėgiodavo, daržoves, serbentus, agrastus išskindavo, sodus nusiaubdavo. Kaimynai jų nevejodavo, negaudė, nebaudė, nes žinojo, kad vaikai ne iš gero gyvenimo taip elgiasi. Kaimo žmonės bijojo tik to, kad alkani vaikai nepradėtų vagiliauti iš jų namų, ūkio pastatų, todėl juos stropiai rakindavo netgi trumpam išeidami iš namų. Pačios Gėlytės niekas niekada nematė piktos. Ji visada ir visiems šypsodavosi, mažai kalbėjo, o rengdavosi taip, jog iš tolėliau neįmanoma buvo suprasti, ar tai vyras, ar moteris. Kadangi ji ir judėdavo labai labai lėtai, tai kartais sunku būdavo suvokti, ar ji eina, ar stovi. Kaimo žmonės labai lengvai prisiprašydavo Gėlytę padėti jiems nudirbti kokius nors ūkio darbus. Dažniau tuos, kurių patys nenorėjo dirbti, o mokėdavo jai tikrai ne pinigais, tiesiog įdėdavo į jos apiplyšusį krepšelį duonos ir lašinių. Ko jau ko, o lašinių tuometiniame kaime visi turėjo į valias. Kai kurie netgi tiek, kad niekaip neįstengdavo suvalgyti. Prisimenu, kad pageltusius lašinius (o tai reiškė, kad jie jau išlaikyti ne vienus metus) šunims sušerdavo, tokiais lašiniais vežimų ratus sutepdavo. Kai mano tėvai pasiligojo, dažnai parvažiuodavau į kaimą, nes reikėjo pagalbos. Tada mama papasakodavo (tėtis gal nesidomėjo kaimo naujienomis, o gal tiesiog nemėgo pasakoti), kad Gėlytės vaikai eina „šunio keliais“. Vienas jų buvo pasodintas į kalėjimą už vagystes, kitas dar laukė teismo. Pats vyriausias eidavo pas kaimo žmones ūkio darbų dirbti, ten gaudavo ir pastogę, ir maisto, bet, sakė, neilgai ištverdavo ko nors nepavogęs. Vieni šeimininkai išvarydavo, tai kiti priimdavo, bet irgi neilgam. Neištverdavo ko nors nepavogęs ir nepardavęs. Prisimenu vieną Gėlytės dukrą. Tada jai buvo apie šešiolika metų. Aš net nežinau, ar ji mokėjo skaityti, rašyti. Žinau tik tiek, kad ji niekaip negalėdavo išvardyti visų brolių ir sesių vardų. Ir žiemą, ir vasarą vaikščiodavo tais pačiais suplyšusiais guminiais batais. Ji, kaip ir motina, visada šypsodavosi. Neprisimenu, kokia moteris norėjo jai padėti, siūlė išmokyti siūti pačius paprasčiausius drabužius. Sumanymas nepavyko. Merginai nesisekė pasiūti netgi prijuostės, apsiūti namie austų rankšluosčių, paklodžių kraštų. Gėlytė mirė labai neaiškiomis aplinkybėmis. Kadangi visi jos vaikai jau nebegyveno kartu, moters ilgai niekas nepasigedo. Kai rado gale lauko, kūnas jau buvo pradėjęs irti. Svarbiausia, niekas kaime nežinojo, kaip ir kur surasti nors vieną jos vaiką. Žinau tik tiek, kad kaimo žmonės susimetė pinigėlių, nupirko kuklų karstelį ir palaidojo kaimo kapinaitėse. Prieš keletą metų sutikta moteris iš mano gimtojo kaimo sakė mačiusi televizijos laidą, kurioje jaunas dailus vaikinas pasakojo savo sėkmės istoriją. Paklaustas apie savo ištakas, jis minėjo, kad kilęs iš didelės šeimos, kad tėvo nė vienas jo brolis ar sesuo neturėjo, kad mama seniai mirusi, o apie kitus brolius ir seseris jis nieko nežinąs. Sutiktoji moteris klausė, kokia buvusi Gėlytės pavardė, koks vardas. Aš tik tada susizgribau, kad niekada to ir nežinojau. Galvojau, kad, apsilankiusi kaime, nueisiu į kapines ir pasižiūrėsiu, koks vardas ir pavardė parašyta ant kryželio Gėlytės kapo galvugalyje. Nuėjau. Susiradau kapelį, bet ten ne tik jokio kryželio nėra, bet ir pats kapelis suzmekęs į žemę, apaugęs žolėmis. Radau kaime dar vieną senąją gyventoją, bet ją mano klausimas labai nustebino. Ilgokai patylėjusi moteris pasakė, kad ji nė nepagalvojusi, jog Gėlytė gali turėti vardą, pavardę – Gėlytė, ir tiek. Visiems to užteko. Begriūvantis Gėlytės namelis jau vos matosi iš sąžalynų. Link jo jau nebeveda joks takelis, o buvęs kelias seniai užartas. Labai džiaugčiausi sužinojusi, jog tas „sėkmės džentelmenas“ ir yra Gėlytės vaikas. Jei iš viso pulko vaikų nors vienam pasisekė, vadinasi, gal ir kiti bus „ištempti į gyvenimą“. Tokia netolimos mano tėvų kaimynės istorija. Gaila, kad viskas po metų kitų nueis užmarštin. Niekas nebeprisimins Gėlytės ir jos likimo…