Genovaitė ŠNUROVA
Su Onute nebuvome nei geros draugės, nei kaimynės, nei bendradarbės. Mus siejo tik daina. Daugelį dešimtmečių dainavome saviveikliniame kolektyve ir tiek. O ir tas kolektyvas ilgamečiam vadovui mirus iširo. Kito entuziasto, kuris sutiktų dirbti už simbolinius pinigėlius, paprasčiausiai neatsirado. O mes, buvusios dainininkės, vadovo mirties metinių proga dar kartą susirinkome, padainavome jo atminimą pagerbdamos ir išsiskirstėme visam laikui.
Ansamblyje mes su Onute stovėdavome viena šalia kitos. Kaip pačios tuomet juokaudavome – pūtėme į tą pačią dūdą. Kadangi mes abi, kaip ir dauguma mūsų kolektyvo dainininkių, jau buvome pensininkės, gyvenome skirtinguose miesto mikrorajonuose, tai iširus kolektyvui praktiškai labai retai susitikdavome. Nebent per kokią miesto šventę vienu kitu žodeliu persimesdavome. Taigi ir apie Onutės mirtį sužinojau tik po keleto dienų. Žodžiu, tada, kai ji jau buvo palaidota. Kadangi laiko turiu į valias, nutariau nueiti į kapines ir aplankyti jos kapą, uždegti atminimo žvakutę.
Tęsinį skaitykite 2020 08 08 „Utenyje“