Tiesiog norėjau išsikalbėti…

Genovaitė ŠNUROVA. Kol buvau jauna, tikrai džiaugiausi išgirdusi, jog tas ar kitas žmogus švenčia šimto metų jubiliejų. Tai atrodė kažkas didingo, kažkas išskirtinio, neapsakomai džiugaus. Ir ne vien dėl sveikintojų gausos, netgi valdžios vyrų ar moterų rodomo dėmesio, o tiesiog kažkas žmogiškai mielo ir šilto. Juk ne kiekvienam lemta sulaukti jubiliejaus, susidedančio iš triženklio skaičiaus. Tikėjau, kad pasikalbėti su tokiu žmogumi turėtų būti pasiutusiai įdomu: juk šimto metų istorija tarsi ant delno. Ne iš knygų paskaityta, ne kino filme pamatyta, o išgirsta iš tiesioginio šimtmečio įvykių liudininko. Na, žinoma, tai įmanoma tik tokiais atvejais, jei garbusis jubiliatas dar puikios atminties, viskuo besidomintis žmogus.
Dabar taip nebegalvoju. Mano tėtis buvo 40 metų vyresnis už mamą, todėl jo jau labai seniai nebeturiu: staiga susmuko eidamas iš darbo ir tą pačią akimirką mirė. Bet mamą tebeturiu. Lapkričio mėnesį jai bus 104 metai. Man liepos mėnesį sukako aštuoniasdešimt. Jau dešimt metų esu našlė. Turiu dvi dukras, abi su šeimomis gyvena užsienyje. Mano sesuo dvejais metais už mane jaunesnė. Ją vyras paliko vos gimus dukrai. Nuoskauda buvo tokia didelė, kad sesuo nusprendė daugiau nebepasitikėti jokiais vyrais, nekreipti dėmesio į jų gražbylystes ir žadamą rojų žemėje. Dukrą užsiaugino pati. Tiesa, mūsų mama tada dar buvo sveika ir stipri, todėl anūkėlę retkarčiais prižiūrėdavo. Kai mergaitė pradėjo lankyti pirmąją klasę, močiutė į anūkės auklėjimą nebesikišo ir netgi ją prižiūrėti atsisakė.
Mano pasakojimo esmė tokia – ir man, ir seseriai jau irgi būtų neprošal kokie nors pagalbininkai, nes abi esame ne kartą operuotos, nuolat geriame vaistus, turime laikytis dienos poilsio režimo. Gal ir galėtume paisyti gydytojų rekomendacijų (kas porą valandų prigulti, nevalgyti pašildyto maisto, nieko sunkaus nekelti, pagal galimybes ilgiau pasivaikščioti gryname ore ir t. t.), jei ne mama. Mes taip augintos, kad negalime net pagalvoti apie motinos slaugą kažkokiuose slaugos namuose. Sąžinė užgraužtų.
Be to, juk kasdien eitume (arba važiuotume visuomeniniu transportu) jos lankyti, pamaitinti, vis tiek stengtumės nuvežti tik ką išspaustų sulčių, sutrintų vaisių (mama neturi dantų, o atstatyti nors minimalias kramtymo funkcijas ji atsisakė gal daugiau nei prieš dvidešimt metų, pareikšdama, kad jokių svetimkūnių jos burnoje būti negali), jos mėgstamų žuvies kotletų.
Mano butas trijų kambarių, todėl vienas jų skirtas mamai. Vietos tikrai pakanka, bet laiko sau neturiu nė minutės. Ir ne vien dėl to, kad net keletą kartų reikia atsikelti naktį, nes mamą reikia palydėti į tualetą, paduoti atsigerti, pakelti nukritusią antklodę. Nors ji ir prieš dvidešimt metų nieko nebematė (dar šiek tiek girdėjo), bet netgi naktį tualetą susirasdavo pati. Tiesa, eiti buvo netoli – tualeto durys tiesiai prieš jos kambario duris. Gal tuomet dar buvo drąsesnė, gal įprastas kambario išplanavimas padėdavo. Ji netgi iki virtuvės ateidavo pati. Žinoma, būdavo, kad eidama ko nors užkliūdavo, kad sudaužydavo lėkštę ar puodelį, bet tokie dalykai ir matantiems pasitaiko.
Iki šiol mano bute niekas nepasikeitė: ir mamos kambarys tas pats, ir tualetas toje pačioje vietoje, ir virtuvė ten pat, bet mamą garbus amžius neatpažįstamai pakeitė. Ji jau niekur nebeina pati, visur ją reikia atvesti, nuvesti. Man būtų paprasčiau ją pavalgydinti pačiai (mažiau pridrabstytų, pritrupintų, prilaistytų), bet ji nesileidžia maitinama: pati ir baigta.
Mano dienotvarkė dabar, be jau minėtų naktinių atsikėlimų, yra tokia: rytinės mamos, žinoma, ir mano, vandens procedūros, tada ją aprengiu, atsivedu į virtuvę papusryčiauti, nuvedu trumpam į balkoną, vykdau kitus jos reikalavimus. Po valandėlės – lengvi priešpiečiai. Kol ji snaudžia, gaminu pietus. Po pietų „pasikalbėjimo valandėlė“: ji tūkstantąjį kartą pasakoja epizodus iš savo gyvenimo. Dažniausiai aš jų neklausau. Tylutėliai pasišalinu ir dirbu kitus darbus: namus tvarkausi, skalbiu, daržoves konservuoju, uogienes verdu. Primenu, mama negirdi ir nemato, bet kaip ji pajaučia, kad aš nebesėdžiu šalia ir nesiklausau jos pasakojimų, iki šiol nesuprantu.
Manau, supratote, kad savo gyvenimo aš neturiu jau daugiau nei dvidešimt metų. Dar net nebuvau išėjusi į pensiją, kai jau atsirado pirmosios problemos dėl mamos negalių. Žinoma, mano darbas toks, kad dar galėjau dirbti ne vienus metus, bet turėjau jo atsisakyti, nes reikėjo rūpintis mama.
Sesers sveikata netgi prastesnė už mano. Ji sunkiai vaikšto, vienos kojos negali sulenkti per kelį. Kartais ji bando mane pavaduoti, leisti nors keletą dienų pailsėti, todėl pasiima mamą į savo butą. Tiksliau, tik žada pagloboti mamą savaitėlę ar diena kita ilgiau, bet mama iš karto pajunta esanti nebe mano namuose ir jau antrą dieną ima reikalauti parvežti ją atgal.
Taip ir gyvenu. Pas mane neateina nei giminaitės, nei draugės ar buvusios bendradarbės. Nors jos tikrai turi daug laisvo laiko (juk nė viena niekur nebedirba), bet aš negaliu jų priimti, nes dėl rūpesčių su mama paprasčiausiai neturiu laiko su jomis bendrauti. Pati irgi nueinu tik į parduotuvę arba pas gydytoją, bet tuomet su mama pabūti ateina sesuo.
Kaip jau sakiau, mano mama dar vaikšto, ji neaukšta, liesutė, tesverianti gal tik apie 45 kilogramus, bet vis tiek sudėtinga ją įkelti (ir ypač iškelti) į vonią. Teko įsirengti dušą.
Kai pagalvoju, tai mano problemos (neskaitant kartais užplūstančios depresijos, nevilties ir kitokių psichologinių negalavimų) dar, palyginti, pusėtinos. Kaimynės situacija sudėtingesnė. Jos mama (už maniškę jaunesnė devyneriais metais) penkiolika metų nesikelia iš patalo, pati negali net rankų pajudinti, kalbėti. Tiesa, ji mato ir girdi, bet kas iš to, jei nieko pasakyti negali. Manau, kad senolė suvokia savo padėties beviltiškumą, nes ne kartą mačiau jos skruostais riedančias ašaras.
Užtat dabar ir nebegalvoju, kad ilgas amžius – Dievo dovana už prasmingai nugyventą gyvenimą. Tai greičiau bausmė ne tik patiems ilgaamžiams, bet ir jais besirūpinantiems artimiesiems.
Nuoširdžiai sakau, jog pavydžiu tiems, kurių ilgaamžiai senoliai dar guvūs, šviesaus proto, galintys nors minimaliai pasirūpinti savimi. Suprantu, jais irgi reikia rūpintis, bet dar gali ir savo gyvenimą gyventi: išeiti į darbą, trumpam išvažiuoti, apsilankyti koncerte ar kokiame renginyje. Pagaliau pasivaikščioti.
Nesmerkit manęs. Aš tikrai rūpinsiuosi motina tol, kol galėsiu. Tiesiog norėjau išsikalbėti, nes išsikalbėjus palengvėja…