Šiandien liepos 10-oji. Darbe pasiprašiau laisvadienio (pasakiau, kad būtinai reikia) ir sėdžiu namuose nieko neveikdama. Tiksliau, sėdžiu prie lango įbedusi akis į tolumą, bet, galima sakyti, jog nieko nematau. Toks jausmas, kad vis dar kažko laukiu, nedrąsiai tikiuosi, nors puikiai žinau, jog viltis – lyg atverstas pats balčiausias neprirašytos knygos lapas, kuriame nėra nė vienos raidės. Arba, kaip pasakytų mano mama, viltis be jokios vilties…
… Prieš dešimt metų liepos 10-oji buvo bene pati laimingiausia mano gyvenimo diena – prie altoriaus aš ir Rokas vienas kitam prisiekėme amžiną meilę. Toks buvo mūsų ilgametės draugystės finalas. Na, galima pavadinti ir kitaip – mūsų naujojo gyvenimo pradžia.
Kasdien mūsų vestuvių dieną paminėdavome kažkaip ypatingai. Tiesa, sumanymus vienas nuo kito slėpdavome: neįdomu, kai viską, kas bus, žinai iš anksto.
Trečiųjų mūsų vestuvių metinių išvakarėse mes susipykome. Na, ne taip, kad lėkštes daužytume, bet apsižodžiavome negailėdami emocijų. Dėl šios priežasties jaučiausi šiek tiek kalta, todėl tikėjausi, jog rytoj, mūsų šventinę dieną, susitaikysime. Užtat ir laisvadienio pasiprašiau. Labai norėjau sugalvoti kažką originalaus, kažką tokio, kad Rokas suprastų, jog aš jį labai myliu ir kad labai apgailestauju dėl vakarykščio.
Šventinę vakarienę paruošti man padėjo kaimynė, kuri garsėja įvairiais kulinariniais šedevrais, o kambarį netradiciškai papuošti – kaimynės dukra.
Laukiau vakaro gal net ne mažiau jaudindamasi nei vestuvių dieną. Pasipuošiau, pasidažiau, Roko mėgstamo vyno butelį ant stalo pastačiau, daugiašakę žvakidę iš sandėliuko ištraukiau (net pamiršusi ją buvau), atsiprašymo kalbą mintinai išmokau ir vis žvilgčiojau į laikrodį. Gal pirmą kartą gyvenime supratau, kad laukiant šitaip lėtai slenka laikas: tarsi kažkas jį sąmoningai pristabdo. (Tęsinys 2021 08 14 laikraštyje)
