Genovaitė ŠNUROVA. Su Ada draugavau nuo šeštos klasės. Nei sau, nei kitiems negaliu paaiškinti, kodėl iš visų klasės mergaičių būtent ji man labiausiai patiko, nors nebuvo nei labai graži, nei kokiais nors talentais išsiskirianti iš kitų. Aš jaučiausi įsimylėjęs, nors tada dar supratimo neturėjau apie tikrą meilę. Lydėdavau Adą namo, panešdavau jos portfelį, kuris visada būdavo kažko sunkaus prikrautas, kartais pasikviesdavau pasivažinėti dviračiu ir jaučiausi tarsi pakylėtas nuo žemės. Man labai patiko tai, kad ji kiekvieną kartą atstumdavo nors menkiausią dėmesį jai rodančius kitus vaikinus. Tai kaipgi tokiu atveju nesijausi išskirtinis… Kai baigiau profesinę mokyklą, gavau šaukimą į tuometinę tarybinę armiją. Tėvai visiems šauktiniams suorganizuodavo išleistuves, tai ir aš nebuvau išimtis. Visą vakarą nepaleidau Ados rankos, kartojau ir kartojau prašymą laukti manęs ir vis išgirsdavau teigiamą atsakymą. Tie jos žodžiai malšino išsiskyrimo kartėlį. Visą tarnybos laiką susirašinėjome laiškais. Ji man juos rašė kasdien, o aš šiek tiek rečiau, mat ne visada turėjau laisvesnio laiko. Žinoma, mano sugrįžtuves irgi atšventėme. Tuo labiau kad toji diena sutapo su mano gimtadieniu. Ada tada jau dirbo mūsų miestelio valgyklos vedėja, todėl ta proga prigamino tiek įvairiausių skanėstų, kad galvojau niekada neatsivalgysiu. (Tęsinys 2020 05 16 laikraštyje)
Related Articles
Lemtis pagailėjo laimės
Genovaitė ŠNUROVA. Vakarais ilgai nedegu šviesos, todėl jaučiuosi taip, lyg būčiau nematoma, lyg manęs iš viso nebūtų. Tik tamsa ir mintys. O jų daug. Mat mėgstu tiesiog sėdėti prie lango ir žiūrėti į priešais esantį daugiabutį. Dieną jis neįdomus. Užtat vakare stebiu, kuriame aukšte ir kuriame lange užsidegė šviesa – vadinasi, kažkas parėjo namo. Tada […]
Dvasios titanas
Genovaitė ŠNUROVA. Visai netikėtai prisiminiau, kad rugsėjo pabaigoje sukaks penkeri metai nuo liūdnos datos – mirties žmogaus, kurį mintyse iki šiol vadinu dvasios titanu. Kitaip vadinti būtų paprasčiausiai neteisinga… … Jis buvo ilgametis mano darbdavys, pirmąją mano darbo dieną jo vadovaujamoje įstaigoje pažadėjęs, jog dirbsime, kol man ateis laikas išeiti į pensiją. Tada visi smagiai […]
Emocijų gniūžtės iš seno asmeninio archyvo
Genovaitė ŠNUROVA Nebe pirmą dešimtmetį gyvenu viena. Kažkada (iškart po skyrybų) buvo labai nyku ir liūdna, bet ilgainiui netgi patiko vienišauti: niekas nekontroliavo, niekas nieko nenurodinėjo, nebarė, nieko nereikalavo, nepriekaištavo. Įpratau prie tokio gyvenimo. Jis man netgi savotiškai patiko. Nesvarbu, kad pati savimi privalėjau (ir tebeprivalau) pasirūpinti, kad aš pati buvau (ir tebesu) sau pats […]
