Genovaitė ŠNUROVA. Su Ada draugavau nuo šeštos klasės. Nei sau, nei kitiems negaliu paaiškinti, kodėl iš visų klasės mergaičių būtent ji man labiausiai patiko, nors nebuvo nei labai graži, nei kokiais nors talentais išsiskirianti iš kitų. Aš jaučiausi įsimylėjęs, nors tada dar supratimo neturėjau apie tikrą meilę. Lydėdavau Adą namo, panešdavau jos portfelį, kuris visada būdavo kažko sunkaus prikrautas, kartais pasikviesdavau pasivažinėti dviračiu ir jaučiausi tarsi pakylėtas nuo žemės. Man labai patiko tai, kad ji kiekvieną kartą atstumdavo nors menkiausią dėmesį jai rodančius kitus vaikinus. Tai kaipgi tokiu atveju nesijausi išskirtinis… Kai baigiau profesinę mokyklą, gavau šaukimą į tuometinę tarybinę armiją. Tėvai visiems šauktiniams suorganizuodavo išleistuves, tai ir aš nebuvau išimtis. Visą vakarą nepaleidau Ados rankos, kartojau ir kartojau prašymą laukti manęs ir vis išgirsdavau teigiamą atsakymą. Tie jos žodžiai malšino išsiskyrimo kartėlį. Visą tarnybos laiką susirašinėjome laiškais. Ji man juos rašė kasdien, o aš šiek tiek rečiau, mat ne visada turėjau laisvesnio laiko. Žinoma, mano sugrįžtuves irgi atšventėme. Tuo labiau kad toji diena sutapo su mano gimtadieniu. Ada tada jau dirbo mūsų miestelio valgyklos vedėja, todėl ta proga prigamino tiek įvairiausių skanėstų, kad galvojau niekada neatsivalgysiu. (Tęsinys 2020 05 16 laikraštyje)
Related Articles
Nustebinti galima ir po dvidešimt metų…
Genovaitė ŠNUROVA Tą dieną viskas nesisekė: pirmiausia ant balta staltiese uždengto stalo išliejau kavą, tada skubėdama kažkaip negrabiai iš palto kišenės traukiau telefoną, o jis išslydo iš rankų, nukrito ant žemės ir sudužo. Susinervinusi sprukau pro duris, nes bijojau pavėluoti į autobusą, nuvešiantį mane į darbą. Spėjau. Tiesiog įšokau į jį paskutinę sekundę. Tiksliau – […]
Pateisinančiųjų – vienas kitas, o teisiančiųjų – daug…
Vakarėja. Mano kūną pamažu labai atsargiai ima liesti lediniai žvarbos pirštai. Kažkaip savotiškai švelniai, lyg bijodami prasibrauti iki pačios sielos, bet aš net ne kiekvieną skausmingą jos judesį jaučiu. Akys stabteli ties horizontu, kur saulė jau tarsi ir bando susirangyti tarp aukštaliemenių beržų lapijos, bet vis dar lyg ir abejoja: ar jau panirti į pūkinius […]
Gerumas ne visada gerumu sugrįžta
Genovaitė ŠNUROVA.Savo vyro Alberto namuose dienomis beveik nematydavau. Ypač vasarą. Kaimynai jį vadino auksinių rankų žmogumi, nebrangininku, todėl nuo atėjusiųjų paprašyti, kad mano vyras jiems ką nors padarytų, sumeistrautų, sutaisytų, neužsidarydavo durys. Vienas prašydavo elektros instaliaciją pakeisti, kitas – duris ar langus padaryti, trečias – šuns būdą sukalti, žemę suarti, sodą prižiūrėti, vaismedžius nubalinti. Tų […]
