Genovaitė ŠNUROVA. Su Ada draugavau nuo šeštos klasės. Nei sau, nei kitiems negaliu paaiškinti, kodėl iš visų klasės mergaičių būtent ji man labiausiai patiko, nors nebuvo nei labai graži, nei kokiais nors talentais išsiskirianti iš kitų. Aš jaučiausi įsimylėjęs, nors tada dar supratimo neturėjau apie tikrą meilę. Lydėdavau Adą namo, panešdavau jos portfelį, kuris visada būdavo kažko sunkaus prikrautas, kartais pasikviesdavau pasivažinėti dviračiu ir jaučiausi tarsi pakylėtas nuo žemės. Man labai patiko tai, kad ji kiekvieną kartą atstumdavo nors menkiausią dėmesį jai rodančius kitus vaikinus. Tai kaipgi tokiu atveju nesijausi išskirtinis… Kai baigiau profesinę mokyklą, gavau šaukimą į tuometinę tarybinę armiją. Tėvai visiems šauktiniams suorganizuodavo išleistuves, tai ir aš nebuvau išimtis. Visą vakarą nepaleidau Ados rankos, kartojau ir kartojau prašymą laukti manęs ir vis išgirsdavau teigiamą atsakymą. Tie jos žodžiai malšino išsiskyrimo kartėlį. Visą tarnybos laiką susirašinėjome laiškais. Ji man juos rašė kasdien, o aš šiek tiek rečiau, mat ne visada turėjau laisvesnio laiko. Žinoma, mano sugrįžtuves irgi atšventėme. Tuo labiau kad toji diena sutapo su mano gimtadieniu. Ada tada jau dirbo mūsų miestelio valgyklos vedėja, todėl ta proga prigamino tiek įvairiausių skanėstų, kad galvojau niekada neatsivalgysiu. (Tęsinys 2020 05 16 laikraštyje)
Related Articles
Vasaros dėlionė
be vienos detalės
Genovaitė ŠNUROVA Ilgai atkalbinėjau kaimynę, sugalvojusią nusipirkti sodybą kaime. Visko jai prisakiau: ir kad ten jai bus liūdna, ir kad draugų nesusiras, ir kad darbo bus daug, ir kad miesto patogumų pasiges… Sakau iš karto – mano pranašystės neišsipildė. Ne tik ji pati džiaugiasi savo sprendimu, bet ir aš nesitveriu džiaugsmu, kai sulaukiu kvietimo atvažiuoti… […]
Tiesa, kurios kiti nežinojo
Vos tik likau našlė, nutariau nebegyventi gimtajame kaime, nes vienai buvo labai sunku tvarkytis. Jaunų, stiprių vyrų kaime nebuvo, todėl vien malkų žiemai pasiruošti labai sudėtinga. Tais laikais dar nebuvo verslininkų, užsiimančių miškų pirkimu ir malkinės medienos apdirbimu. Žodžiu, šeimų vyrai per žiemą kažkaip sugebėdavo apsirūpinti malkomis kitai žiemai. Darbštesni kuro paruošdavo dar daugiau. Pasikinkydavo […]
Lemtis nepagailėjo siurprizų
Tokią istoriją ne kasdien išgirsi. Netgi ne kasmet. Tiesa, jei ją būtų pasakoję ne žmonės, kuriais visiškai pasitikiu, kažin ar nebūčiau pagalvojusi, jog tai kažkada perskaitytos knygos siužetas ar matyto kino filmo trumpas atpasakojimas. Betgi patikėkit – tikrai ne. Istorija tokia tikra, kad jos autentiškumu abejoti neverta. Svarbiausia, jos dar nepamiršo nė vienas šios istorijos […]
