Genovaitė ŠNUROVA. Su Ada draugavau nuo šeštos klasės. Nei sau, nei kitiems negaliu paaiškinti, kodėl iš visų klasės mergaičių būtent ji man labiausiai patiko, nors nebuvo nei labai graži, nei kokiais nors talentais išsiskirianti iš kitų. Aš jaučiausi įsimylėjęs, nors tada dar supratimo neturėjau apie tikrą meilę. Lydėdavau Adą namo, panešdavau jos portfelį, kuris visada būdavo kažko sunkaus prikrautas, kartais pasikviesdavau pasivažinėti dviračiu ir jaučiausi tarsi pakylėtas nuo žemės. Man labai patiko tai, kad ji kiekvieną kartą atstumdavo nors menkiausią dėmesį jai rodančius kitus vaikinus. Tai kaipgi tokiu atveju nesijausi išskirtinis… Kai baigiau profesinę mokyklą, gavau šaukimą į tuometinę tarybinę armiją. Tėvai visiems šauktiniams suorganizuodavo išleistuves, tai ir aš nebuvau išimtis. Visą vakarą nepaleidau Ados rankos, kartojau ir kartojau prašymą laukti manęs ir vis išgirsdavau teigiamą atsakymą. Tie jos žodžiai malšino išsiskyrimo kartėlį. Visą tarnybos laiką susirašinėjome laiškais. Ji man juos rašė kasdien, o aš šiek tiek rečiau, mat ne visada turėjau laisvesnio laiko. Žinoma, mano sugrįžtuves irgi atšventėme. Tuo labiau kad toji diena sutapo su mano gimtadieniu. Ada tada jau dirbo mūsų miestelio valgyklos vedėja, todėl ta proga prigamino tiek įvairiausių skanėstų, kad galvojau niekada neatsivalgysiu. (Tęsinys 2020 05 16 laikraštyje)
Related Articles
Nubaudė pats save
Genovaitė ŠNUROVA. Po savaitės, o gal netgi rytoj, tikriausiai jau nebebūčiau atvirai pasakojęs savo istorijos. Gal į galvą būtų atėjusios kitokios mintys, gal būčiau suspėjęs apgalvoti, ką man daryti toliau, ir nors šiek tiek nusiraminti. O šiandien yra kitaip. Šiandien jaučiuosi tarsi peiliais subadytas, bet kažkodėl paliktas gyvas. Arba dar žiauriau – vikšriniu traktoriumi pervažiuotas. […]
Mačiau jos ašaras
Genovaitė ŠNUROVA Retokai užklystu į savo gimtojo miesto kapines. Pati save guodžiu, kad tam labai trūksta laiko, nors iš tikrųjų tai tik nelabai vykęs pasiteisinimas, nenuraminantis sąžinės, o tik šiek tiek ją pridengiantis lyg kažkokiu nematomu vualiu. Labai norint užtektų laiko (juk tiek jo daug praleidžiu paprasčiausiai tingėdama net pajudėti), bet tas nuolatinis savęs apgaudinėjimas […]
Norite tikėkite, norite – ne
Genovaitė ŠNUROVA Aš ir pati ilgai netikėjau tuo, ką kažkada man sakė visai nepažįstamos moterys. Na, tokios, kurių aš daugiau niekada gyvenime nebesutikau. Svarbiausia, tuos susitikimus ir jų pranašiškus pasakymus prisiminiau tik dabar. Pirmuoju atveju gal dar buvau per maža, o antruoju – per jauna. Trečiajam atvejui aš jau gal netgi per sena. Bet visa […]
