Genovaitė ŠNUROVA. Su Ada draugavau nuo šeštos klasės. Nei sau, nei kitiems negaliu paaiškinti, kodėl iš visų klasės mergaičių būtent ji man labiausiai patiko, nors nebuvo nei labai graži, nei kokiais nors talentais išsiskirianti iš kitų. Aš jaučiausi įsimylėjęs, nors tada dar supratimo neturėjau apie tikrą meilę. Lydėdavau Adą namo, panešdavau jos portfelį, kuris visada būdavo kažko sunkaus prikrautas, kartais pasikviesdavau pasivažinėti dviračiu ir jaučiausi tarsi pakylėtas nuo žemės. Man labai patiko tai, kad ji kiekvieną kartą atstumdavo nors menkiausią dėmesį jai rodančius kitus vaikinus. Tai kaipgi tokiu atveju nesijausi išskirtinis… Kai baigiau profesinę mokyklą, gavau šaukimą į tuometinę tarybinę armiją. Tėvai visiems šauktiniams suorganizuodavo išleistuves, tai ir aš nebuvau išimtis. Visą vakarą nepaleidau Ados rankos, kartojau ir kartojau prašymą laukti manęs ir vis išgirsdavau teigiamą atsakymą. Tie jos žodžiai malšino išsiskyrimo kartėlį. Visą tarnybos laiką susirašinėjome laiškais. Ji man juos rašė kasdien, o aš šiek tiek rečiau, mat ne visada turėjau laisvesnio laiko. Žinoma, mano sugrįžtuves irgi atšventėme. Tuo labiau kad toji diena sutapo su mano gimtadieniu. Ada tada jau dirbo mūsų miestelio valgyklos vedėja, todėl ta proga prigamino tiek įvairiausių skanėstų, kad galvojau niekada neatsivalgysiu. (Tęsinys 2020 05 16 laikraštyje)
Related Articles
Žolinė – paskutinė vasaros šventė
Genovaitė ŠNUROVA. Vos tik pastebi voratinklių skaras ant žolynų, į kalendorių net žvilgterėti nereikia – rugpjūtis… O tada dar ir jaunystės laikais dažnai dainuotą dainą prisimeni: „Greit ruduo jau / Už lango rugpjūtis / Nuo lietaus patamsėjo laukai / Žinau aš – patinku tau, mielasis / Kaip kadaise tu man patikai…“Rugpjūtis – dar vienas ženklas, […]
Kaupimo manija baigėsi
Genovaitė ŠNUROVA Kai mirė mano močiutė, man buvo šešeri metai. Prisimenu, kad sėdėdama prie karsto labai verkiau. Tuomet aš dar nesupratau, kas yra mirtis, kodėl močiutė guli karste (tada nežinojau, kad tas daiktas taip vadinasi), bet kadangi visi šalia sėdintys verkė, tai ir aš neatsilikau. O klykti pradėjau tuomet, kai karstą su močiutės palaikais jau […]
Apsisprendžiau
Genovaitė ŠNUROVA. Kai žmonės sužino, kiek man metų, sako, jog pavydi tokio amžiaus, tokio žvalumo, gebėjimo blaiviai mąstyti, samprotauti, sklandžiai reikšti mintis ir dar rizikuoti, svajoti, ginčytis, įrodinėti savuosius argumentus. Tegul kalba, jei netingi. Niekas gi nežino, kas iš tikrųjų yra saugoma mano sieloje, kiek išgyventa, kiek įvairių sprendimų priimta ir, tik jums prisipažinsiu, kiek […]
