Genovaitė ŠNUROVA. Su Ada draugavau nuo šeštos klasės. Nei sau, nei kitiems negaliu paaiškinti, kodėl iš visų klasės mergaičių būtent ji man labiausiai patiko, nors nebuvo nei labai graži, nei kokiais nors talentais išsiskirianti iš kitų. Aš jaučiausi įsimylėjęs, nors tada dar supratimo neturėjau apie tikrą meilę. Lydėdavau Adą namo, panešdavau jos portfelį, kuris visada būdavo kažko sunkaus prikrautas, kartais pasikviesdavau pasivažinėti dviračiu ir jaučiausi tarsi pakylėtas nuo žemės. Man labai patiko tai, kad ji kiekvieną kartą atstumdavo nors menkiausią dėmesį jai rodančius kitus vaikinus. Tai kaipgi tokiu atveju nesijausi išskirtinis… Kai baigiau profesinę mokyklą, gavau šaukimą į tuometinę tarybinę armiją. Tėvai visiems šauktiniams suorganizuodavo išleistuves, tai ir aš nebuvau išimtis. Visą vakarą nepaleidau Ados rankos, kartojau ir kartojau prašymą laukti manęs ir vis išgirsdavau teigiamą atsakymą. Tie jos žodžiai malšino išsiskyrimo kartėlį. Visą tarnybos laiką susirašinėjome laiškais. Ji man juos rašė kasdien, o aš šiek tiek rečiau, mat ne visada turėjau laisvesnio laiko. Žinoma, mano sugrįžtuves irgi atšventėme. Tuo labiau kad toji diena sutapo su mano gimtadieniu. Ada tada jau dirbo mūsų miestelio valgyklos vedėja, todėl ta proga prigamino tiek įvairiausių skanėstų, kad galvojau niekada neatsivalgysiu. (Tęsinys 2020 05 16 laikraštyje)
Related Articles
Genuose užkoduota nelaimė
Mano kaimynė Jolanta tikrai nebuvo gražuolė, bet viską atpirkdavo jos linksmumas, nuo veido niekada nedingstanti šypsena, neeilinis sugebėjimas bendrauti tiek su vaiku, tiek su senoliu. Kai kurie kaimo žmonės taip ir sakydavo, kad jeigu kažkas slegia sielą, tai eik pas Jolantą, išsipasakok nieko neslėpdamas, savęs neteisindamas, nuskriaustuoju neprisistatydamas, ir „gausi išrišimą“. Ji ne tik dėmesingai […]
Dabar pati taip gyvenu…
Genovaitė ŠNUROVA Besimokydama mokykloje, turėjau dvi klasės drauges, su kuriomis beveik kasdien bendravome (turiu mintyje – po pamokų), nes mus siejo meilė muzikai, knygoms ir gamtai. Mes netgi žiemą išeidavome pasivaikščioti po netoliese esantį nedidelį miškelį, nebijojome išbraidyti visas, ypač pačias giliausias, pusnis, karstydavomės po medžius, susėsdavome ant šakų ir mataruodavome kojomis. Taip šėliojome iki […]
Įpročiai savaime neatsiranda
Genovaitė Šnurova Jau skaičiuoju paskutinius mėnesius iki pensijos, bet dar tikiuosi padirbėti tame pačiame darbe kokius metelius (jei viršininkas nepaprašys išeiti), todėl susigundžiau atvykti į seminarą buhalteriams (dirbu vyriausiąja buhaltere nedidelėje įmonėje) ir įmonių vadovams apie naujausius mokesčių pakeitimus. Mano darbe tokias naujoves žinoti būtina, nes nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės ir taip vožteli per kišenę, […]
