Atvirumo valandėlė

Meilės užgaidos: tai ateina,
tai kažkur išeina…

Genovaitė Šnurova

Nuo pat vaikystės buvau tylenė. mieliau leisdavau dienas ten, kur man niekas netrukdydavo, kur galėdavau tiesiog būti tik su savo mintimis. Ta vieta dažniausiai – nedidelė laukymėlė tarp miško ir bevardžio upelio. Ten netgi žiemą nueidavau beveik kasdien, o šiltuoju metų laiku, galima sakyti, ten ir gyvenau. Tiesiog sėdėdavau, žiūrėdavau į medžių viršūnes ir įsivaizdavau, kad jos kalbasi viena kitą liesdamos šakomis. Jei vėjas įsistūgaudavo, šakos susipindavo tarpusavyje, todėl man atrodydavo, kad šitaip medžiai pykstasi. Turiu pasakyti, kad šitos savotiškos mano slėptuvės niekas kitas nelankė. Niekada nemačiau jokio žmogaus, pabandžiusio prisiartinti prie šios vietos. Žinoma, čia nebuvo jokių įmantrių gamtos sukurtų grožybių, nieko tokio, kas tiesiog viliote viliotų čia ateiti. Būtent ši aplinkybė ir buvo man labai palanki: aš nenorėjau šia vieta su niekuo dalintis… Kai mano draugės jau lakstydavo į pasimatymus, aš visa savo esybe jaučiausi niekam nereikalinga. Netgi tie vaikinai, kurie man nelabai patikdavo, nekreipdavo į mane jokio dėmesio: nekvietė į pasimatymus, niekada nepasiūlė kartu nueiti į kiną. Užtat ir lėkdavau į savo laukymėlę, kur galėjau išraudoti visas nuoskaudas, visas neįgyvendinamas viltis ir svajones. Netgi tada, kai jau buvau peržengusi trisdešimtmečio slenkstį, niekas nepasikeitė. Jaučiausi vieniša, niekam nereikalinga, o visas mano širdį apraizgiusias liūdnas mintis patikėdavau tik tos laukymėlės medžiams. Jų ošimo nuraminta grįždavau namo, tarsi apsivaliusi nuo kažko labai nemalonaus…

Tęsinį skaitykite 2022 11 12 „Utenyje“