Genovaitė ŠNUROVA. Po savaitės, o gal netgi rytoj, tikriausiai jau nebebūčiau atvirai pasakojęs savo istorijos. Gal į galvą būtų atėjusios kitokios mintys, gal būčiau suspėjęs apgalvoti, ką man daryti toliau, ir nors šiek tiek nusiraminti. O šiandien yra kitaip. Šiandien jaučiuosi tarsi peiliais subadytas, bet kažkodėl paliktas gyvas. Arba dar žiauriau – vikšriniu traktoriumi pervažiuotas. Žodžiu, sutryptas. Svarbiausia, nebežinau, kaip gyventi toliau. Nežinau ir to, kur gyventi. Tvirtai žinau tik tiek, kad po to, kas įvyko, su Ilona negyvensiu nė vienos minutės. O taip neseniai atrodė, jog esu labai laimingas žmogus… … Prieš daugelį dešimtmečių įsimylėjau jauną linksmuolę merginą. Man tada buvo 25-eri, o Emai – vos 19. Ilgai ji nekreipė jokio dėmesio į mane, bet aš buvau atkaklus. Beveik po dvejų metų man pagaliau pavyko užkariauti jos širdį. Tapome šeima, o po pusantrų metų susilaukėme sūnaus. Buvau beprotiškai laimingas. Daug dirbau, stengiausi, kad šeimai nieko netrūktų, kad nuolat būtų gerinama buitis. Žmona irgi dirbo, nors galėjo ir nedirbti. Ema vadovavo dviem saviveikliniams kolektyvams, vienoje miesto mokykloje dirbo dar ir muzikos mokytoja. Žodžiu, abu buvome labai užimti. Sūneliui irgi prigalvodavome įvairiausios veiklos, o kai šiek tiek ūgtelėjo, tai ir į jam patinkančius būrelius vežiojome. (Tęsinys 2021 06 12 laikraštyje)
Related Articles
Lietuvės ir meksikiečio sūnus Gintaras – tikras stebuklas: gimė nesverdamas nė kilogramo
Kasmet daugybė kūdikių visame pasaulyje gimsta per anksti – ir kiekvienas jų atkeliauja su unikalia drąsos, atkaklumo ir vilties istorija. Tarp jų yra ir ankstukas Gintaras iš Meksikos, nors pirmąją naktį gydytojai prognozavo tik 10 proc. tikimybę, kad mažylis išgyvens. „Tai buvo tiesiog tobulas nėštumas: jokių komplikacijų, jokių skausmų, viskas vyko labai sklandžiai. Savaitę prieš […]
Nepasiteisinusios viltys
Genovaitė Šnurova Kad paveldėtojai ketina parduoti kitoje kelio pusėje esančius jų giminaitės namus, seniai žinojau. Kaip ir tai, kad ta sodyba daug kas domėjosi, bet tuo viskas ir baigdavosi: atvažiuoja, pavaikšto aplink, įeina į vidų, ten neužtrunka ir išvažiuoja. Nežinau, kas būsimiems jos šeimininkams nepatikdavo, bet naujų kaimynų vis nesulaukdavau. Na, žinoma, namas be patogumų, […]
Verslininkas nuo pirmos klasės
Genovaitė ŠNUROVA Esu kaimo vaikas. Tiksliau – vienkiemyje gyvenusių tėvų vienturtis. Augau pats sau pramogas susigalvodamas, nes tėvai nelabai turėjo laiko man. Tėvas į darbą tuometiniame kolūkyje išeidavo labai anksti, o pareidavo vidurdienį, tylomis pavalgydavo ir guldavosi miegoti. Tomis valandomis jo nebuvo galima trukdyti. Po pietų vėl išeidavo į darbą, o grįždavo tada, kai aš […]
