Genovaitė ŠNUROVA. Po savaitės, o gal netgi rytoj, tikriausiai jau nebebūčiau atvirai pasakojęs savo istorijos. Gal į galvą būtų atėjusios kitokios mintys, gal būčiau suspėjęs apgalvoti, ką man daryti toliau, ir nors šiek tiek nusiraminti. O šiandien yra kitaip. Šiandien jaučiuosi tarsi peiliais subadytas, bet kažkodėl paliktas gyvas. Arba dar žiauriau – vikšriniu traktoriumi pervažiuotas. Žodžiu, sutryptas. Svarbiausia, nebežinau, kaip gyventi toliau. Nežinau ir to, kur gyventi. Tvirtai žinau tik tiek, kad po to, kas įvyko, su Ilona negyvensiu nė vienos minutės. O taip neseniai atrodė, jog esu labai laimingas žmogus… … Prieš daugelį dešimtmečių įsimylėjau jauną linksmuolę merginą. Man tada buvo 25-eri, o Emai – vos 19. Ilgai ji nekreipė jokio dėmesio į mane, bet aš buvau atkaklus. Beveik po dvejų metų man pagaliau pavyko užkariauti jos širdį. Tapome šeima, o po pusantrų metų susilaukėme sūnaus. Buvau beprotiškai laimingas. Daug dirbau, stengiausi, kad šeimai nieko netrūktų, kad nuolat būtų gerinama buitis. Žmona irgi dirbo, nors galėjo ir nedirbti. Ema vadovavo dviem saviveikliniams kolektyvams, vienoje miesto mokykloje dirbo dar ir muzikos mokytoja. Žodžiu, abu buvome labai užimti. Sūneliui irgi prigalvodavome įvairiausios veiklos, o kai šiek tiek ūgtelėjo, tai ir į jam patinkančius būrelius vežiojome. (Tęsinys 2021 06 12 laikraštyje)
Related Articles
Buvau guodžiamoji, o dabar guodėja
Jau kuris laikas buvęs kaimynas kasdien atvažiuoja pas mane iš kito miesto galo: atsikelia, papusryčiauja ir pas mane. Žodžiu, vos ne kaip į darbą. Aš negaliu jam uždrausti to daryti, nors rytais dar mielai ilgiau pamiegočiau arba tiesiog pasivartyčiau lovoje. Juk esu pensininkė (buvęs kaimynas – irgi), todėl, pasak liaudies, mano dienos, mano naktys. Betgi […]
Atidėlioti tikrai neverta
Su Benu susipažinome visiškai atsitiktinai. Nors galima sakyti ir kitaip: pati puoliau jam į glėbį. Na, ėjau gatve, paslydau ir būčiau išsitiesusi aukštielninka, jei paskui mane ėjęs vyriškis nebūtų manęs paprasčiausiai pagavęs. Užtat ir sakau, kad pati įkritau jam į glėbį.Padėkojau tam vyrui (man pasirodė, kad jis netgi labai simpatiškas), pasitaisiau ant akių užkritusią kepuraitę […]
Tiesa išaiškėjo negreit…
Genovaitė ŠNUROVA. Iš savo gimtojo miesto, galima sakyti, paslapčiomis pabėgau. Kitaip sakant, neaiškindama buvusiems kolegoms tikrosios priežasties (nelaiminga meilė), greitosiomis atsiskaičiau, atsisveikinau ir išvažiavau. Gyvenamąjį plotą kitame mieste jau buvau susiradusi. Išsinuomojau pagal skelbimą. Ir tik tada, kai įsikūriau, ėmiau ieškoti darbo. Pasirodė, kad tai nėra taip paprasta… Miestas, kuriame nieko nepažinojau, nesutiko manęs svetingai. […]
