Nubaudė pats save

Genovaitė ŠNUROVA. Po savaitės, o gal netgi rytoj, tikriausiai jau nebebūčiau atvirai pasakojęs savo istorijos. Gal į galvą būtų atėjusios kitokios mintys, gal būčiau suspėjęs apgalvoti, ką man daryti toliau, ir nors šiek tiek nusiraminti. O šiandien yra kitaip. Šiandien jaučiuosi tarsi peiliais subadytas, bet kažkodėl paliktas gyvas. Arba dar žiauriau – vikšriniu traktoriumi pervažiuotas. Žodžiu, sutryptas. Svarbiausia, nebežinau, kaip gyventi toliau. Nežinau ir to, kur gyventi. Tvirtai žinau tik tiek, kad po to, kas įvyko, su Ilona negyvensiu nė vienos minutės. O taip neseniai atrodė, jog esu labai laimingas žmogus… … Prieš daugelį dešimtmečių įsimylėjau jauną linksmuolę merginą. Man tada buvo 25-eri, o Emai – vos 19. Ilgai ji nekreipė jokio dėmesio į mane, bet aš buvau atkaklus. Beveik po dvejų metų man pagaliau pavyko užkariauti jos širdį. Tapome šeima, o po pusantrų metų susilaukėme sūnaus. Buvau beprotiškai laimingas. Daug dirbau, stengiausi, kad šeimai nieko netrūktų, kad nuolat būtų gerinama buitis. Žmona irgi dirbo, nors galėjo ir nedirbti. Ema vadovavo dviem saviveikliniams kolektyvams, vienoje miesto mokykloje dirbo dar ir muzikos mokytoja. Žodžiu, abu buvome labai užimti. Sūneliui irgi prigalvodavome įvairiausios veiklos, o kai šiek tiek ūgtelėjo, tai ir į jam patinkančius būrelius vežiojome. (Tęsinys 2021 06 12 laikraštyje)