Genovaitė ŠNUROVA. Po savaitės, o gal netgi rytoj, tikriausiai jau nebebūčiau atvirai pasakojęs savo istorijos. Gal į galvą būtų atėjusios kitokios mintys, gal būčiau suspėjęs apgalvoti, ką man daryti toliau, ir nors šiek tiek nusiraminti. O šiandien yra kitaip. Šiandien jaučiuosi tarsi peiliais subadytas, bet kažkodėl paliktas gyvas. Arba dar žiauriau – vikšriniu traktoriumi pervažiuotas. Žodžiu, sutryptas. Svarbiausia, nebežinau, kaip gyventi toliau. Nežinau ir to, kur gyventi. Tvirtai žinau tik tiek, kad po to, kas įvyko, su Ilona negyvensiu nė vienos minutės. O taip neseniai atrodė, jog esu labai laimingas žmogus… … Prieš daugelį dešimtmečių įsimylėjau jauną linksmuolę merginą. Man tada buvo 25-eri, o Emai – vos 19. Ilgai ji nekreipė jokio dėmesio į mane, bet aš buvau atkaklus. Beveik po dvejų metų man pagaliau pavyko užkariauti jos širdį. Tapome šeima, o po pusantrų metų susilaukėme sūnaus. Buvau beprotiškai laimingas. Daug dirbau, stengiausi, kad šeimai nieko netrūktų, kad nuolat būtų gerinama buitis. Žmona irgi dirbo, nors galėjo ir nedirbti. Ema vadovavo dviem saviveikliniams kolektyvams, vienoje miesto mokykloje dirbo dar ir muzikos mokytoja. Žodžiu, abu buvome labai užimti. Sūneliui irgi prigalvodavome įvairiausios veiklos, o kai šiek tiek ūgtelėjo, tai ir į jam patinkančius būrelius vežiojome. (Tęsinys 2021 06 12 laikraštyje)
Related Articles
Broliai
Aš esu ta, kurioms labai pabodo karantinas ir visi jo reikalavimai. Tikrai visą tą laikotarpį niekur nebuvau išvažiavusi, nevaikščiojau į svečius ir pati nieko į savo namus nekviečiau. Bendravome telefonu, internetu, skaipu. Man patiko netgi vienas juokelis apie tokį bendravimą: lyg ir atrodo, kad svečias ar viešnia yra tavo namuose, bet vaišinti nereikia…Karantino pabaigos ar […]
Nusivylęs meile
Turiu prisipažinti, kad savo kaimyno Stasio gerai nepažinojau. Tiksliau, nežinojau jo praeities. Kai jis atvažiavo dirbti į mūsų kolūkį, jau buvo įpusėjęs ketvirtą dešimtį metų. Kaip jaunam, perspektyviam specialistui, Stasiui buvo paskirtas trijų kambarių butas daugiabučiame name. Kolūkio valdyba buvo nutarusi skirti jam kažkokią pinigų sumą įsikūrti. Mes tikėjomės, kad jis čia atsiveš ir savo […]
Netikėtas susitikimas po 50 metų
Genovaitė ŠNUROVA Net pašokau nuo kėdės iš nuostabos, kai sanatorijos druskų kambaryje šalia sėdėjęs vyras kreipėsi į mane vardu. Pirmiausia pagalvojau, kad jis gal koks ekstrasensas, nes (tai buvo, rodos, ketvirtoji šios procedūros diena) aš savo vardo garsiai neištariau. Tikrai, tikrai. Tiesiog ateidavau nurodytu laiku, apsirengdavau specialiais rūbais ir tylutėliai atsisėsdavau į nurodytą kėdę, kurią […]