Vytautas KAZELA
Jau gal daugiau nei prieš dvidešimt metų išgirdau apie Švento Jokūbo kelią. Paskui – kaip Lietuvoje atsirado Camino Lituano. Apie lietuviškąjį Švento Jokūbo kelią esu daug skaitęs ir netgi kalbėjęsis su tais, kurie juo ėjo. Nesu iš tų, kurie nesupranta, kodėl žmonės eina šiuo keliu. Man tie žmonės neatrodo nei keisti, nei pamišę. Pats esu ne kartą buvęs kalnuose ir žinau tą nepaaiškinamą skaidrumo, atsivėrimo jausmą. Keldamasis į viršukalnę Čekijos kalnuose mačiau, kaip tėvai ant rankų nešė savo suaugusį sūnų, – be rankų ir be kojų. Tai buvo jų visų trijų Viršukalnė. Meilės ir Stiprybės Viršukalnė. Ant tos pačios viršukalnės sutikau aukštą ir tvirtą vyrą su bige vietoj dešinės kojos… Paskui, prieš septynerius metus, praėjus gal dviem savaitėms po infarkto, išvažiavau į Kroatiją ir užkopiau į dviejų kilometrų aukščio kalną. Grįžęs papasakojau apie kelionę savo gydytojai, kuri ilgokai patylėjo ir tik atsigavusi nuo lengvo šoko pasakė: dabar tau niekas nebaisu. Iš patirties žinau, kad įveikti viršukalnę nėra svarbu, kur kas svarbiau įveikti save. Ir nesvarbu, ar tu kopi į kalną, ar per trisdešimt dienų nueini 800 kilometrų. Ar pats eičiau Šv. Jokūbo kelią? Žinoma, eičiau. Buvo vienas laikotarpis, kada tikrai būčiau išėjęs, ir žmona būtų ėjusi. Bet negalėjome. Nes mūsų kelias buvo čia. Ir mes jį nuėjome. Ir pasiekėme savo tikslą.
Tiems, kurie nieko apie jį nėra girdėję.
Šv. Jokūbo kelias (isp. Camino de Santiago) – katalikų piligriminis kelias į Kompostelos Santjago katedrą Ispanijoje, kur, manoma, yra palaidotas apaštalas Jokūbas. Šis kelias žinomas nuo viduramžių, jam jau daugiau nei 1000 metų. Pirmieji Apaštalo Jokūbo kelio piligrimai aprašyti XI amžiaus metraščiuose.
Kelias nėra apibrėžtas, juo laikomas visas piligrimo maršutas į katedrą. Tradicinis maršrutas iš Prancūzijos į Santjagą eina „prancūzų keliu“ (Camino Francés) nuo Pirėnų kalnų per Pamploną ir Leoną.
Tęsinį skaitykite 2022 11 12 „Utenyje“
