Atvirumo valandėlė

Liūdesio kupinos vienatvės akys

Genovaitė ŠNUROVA

Vienoje slaugos ligoninėje kartkartėmis aplankau tolimą giminaitę. Ji visada pasidžiaugia puikiu slaugytojų kolektyvu, skaniu maistu, tik vis pasiguodžia, kad mažoka bendravimo: personalas visada skuba, todėl nelinkęs kalbėtis, lankytojai irgi neužsibūna, nes irgi visi kažkur skuba. Tiesa, sakė, kad jei čia kas nors kasdien atneštų pyragėlių ar bet kokį kitą saldėsį, tai iki pilnos laimės nieko netrūktų. Tą žinodama, aš visada pati iškepu kažką skanaus arba parduotuvėje nuperku, jei neturiu laiko kepiniams. Žinau, kad mano giminaitė skanėstais dalijasi su šalia gulinčia Elvyra, todėl atnešu tiek, kad abiem užtektų.
Taip buvo ir šį kartą. Tiesa, ne visai taip – Elvyra, pasak mano giminaitės, vieną vakarą sukalbėjo poterėlius, palinkėjo labos nakties, o labo ryto jau nebepalinkėjo – naktį atsisveikino su šiuo pasauliu), o jos lovoje jau gulėjo kita moteris. Susipažinome. tai Rozalija. Nebuvau tokio vardo girdėjusi, todėl net du kartus pasitikslinau, ar tikrai gerai išgirdau. O tada žodis po žodžio ir išsikalbėjome.
Rozalija (sakė, kad artimieji ją vadindavo tiesiog Roza) čia atvežta iš kito rajono. Kol galėjo, savo nameliuose gyveno viena, bet kai jėgos visiškai apleido, jos gyvenamosios vietos seniūnas pasirūpino, kad ji būtų apgyvendinta slaugos namuose.

Tęsinį skaitykite 2022 10 01 „Utenyje“