Genovaitė ŠNUROVA. Prisipažįstu, visada buvau smalsus, linksmas, mėgstantis dainuoti ir geras kompanijas. Nežinau ir jau tikrai nebesužinosiu vieno dalyko – kodėl moterys dėl manęs netgi rungtyniavo (tikrai nesigiriu, bet taip buvo, o kai kas sako, kad ir dabar taip yra), nes nebuvau nei gražus, nei aukštas, nei turtingas. Labai mėgau šokti, todėl visada galvojau, kad pasaulis gali pasibaigti, jei kurį subatvakarį nenueisiu į kaimo gegužinę ar į kažkurio kaimo žmogaus dideliuose namuose susirinkusio jaunimo vakaruškas žiemą. Šokdindavau visas merginas iš eilės. Tuomet visos jos mokėjo šokti (ne taip, kaip dabar), buvo linksmos. Kai pavargdavome nuo trankių šokių, susėdę dainuodavome. Tikrai gera prisiminti. Užtat niekaip negalėjau išvengti visokiausių intrigų, apkalbų, pykčio. Jei iš gegužinės kažkurią (dažniausiai tą, su kuria buvo pakeliui) palydėdavau, kitos supykdavo. Tada ir visokiausių laiškelių gaudavau, ir visokiausių kitokių savotiško dėmesio apraiškų. Nuo tada ir nusprendžiau – nelydėsiu nė vienos. Eisiu namo vienas, būtinai dainuodamas. Vis tiek kažkuri pasivydavo… (Tęsinys 2020 05 30 laikraštyje)
Related Articles
Vis dar negaliu pamiršti…
Genovaitė ŠNUROVA Per ilgą gyvenimą buvo daugybė įvairiausių susitikimų: vieni seniai pasimiršo, kitų tik fragmentai išliko, o trečių iki šiol pamiršti negaliu. Nedaug tokių, bet buvo. Ypač vienas. Ir nesvarbu, kad praėjo daugiau nei dešimt metų, bet visos pokalbio detalės dar nepamirštos, sunkios ligos patale gulinčios moters veidas – irgi…… Prasidėjusi darbo diena nežadėjo jokių […]
Žmogus, kurįprivalėjau vadinti tėvu
Genovaitė Šnurova Tik ką grįžau iš laidotuvių. Palaidojau tėvą. Tiksliau, žmogų, kurį privalėjau vadinti tėvu, bet to nedariau. Jo nebuvo mano gyvenime, kaip ir manęs jo gyvenime. Žiūrėjau į jo, karste gulinčio, sunykusį veidą ir bandžiau išspausti iš savęs kažkokią emociją – nepavyko. Nieko nejutau. Netgi neapykantos, netgi kažkokio gailesčio. Tiesiog nieko. Nemačiau prasmės veidmainiauti, […]
Vienatvė
Genovaitė ŠNUROVA Jau nebe pirmus metus artėjant Joninėms pasijuntu toks vienišas, kad nors vilku stauk. Man ir pačiam keista, kad net menkiausios tokios būsenos priežasties negaliu įvardyti, nes jos paprasčiausiai nėra. Jaučiuosi sveikas, sotus, turiu kur gyventi ir kur praleisti trumpas poilsio valandėles, bet sieloje tuo laikotarpiu tarsi kažkoks šviesulys užgęsta. Niekas nedžiugina, niekas nedomina, […]
