Genovaitė ŠNUROVA. Prisipažįstu, visada buvau smalsus, linksmas, mėgstantis dainuoti ir geras kompanijas. Nežinau ir jau tikrai nebesužinosiu vieno dalyko – kodėl moterys dėl manęs netgi rungtyniavo (tikrai nesigiriu, bet taip buvo, o kai kas sako, kad ir dabar taip yra), nes nebuvau nei gražus, nei aukštas, nei turtingas. Labai mėgau šokti, todėl visada galvojau, kad pasaulis gali pasibaigti, jei kurį subatvakarį nenueisiu į kaimo gegužinę ar į kažkurio kaimo žmogaus dideliuose namuose susirinkusio jaunimo vakaruškas žiemą. Šokdindavau visas merginas iš eilės. Tuomet visos jos mokėjo šokti (ne taip, kaip dabar), buvo linksmos. Kai pavargdavome nuo trankių šokių, susėdę dainuodavome. Tikrai gera prisiminti. Užtat niekaip negalėjau išvengti visokiausių intrigų, apkalbų, pykčio. Jei iš gegužinės kažkurią (dažniausiai tą, su kuria buvo pakeliui) palydėdavau, kitos supykdavo. Tada ir visokiausių laiškelių gaudavau, ir visokiausių kitokių savotiško dėmesio apraiškų. Nuo tada ir nusprendžiau – nelydėsiu nė vienos. Eisiu namo vienas, būtinai dainuodamas. Vis tiek kažkuri pasivydavo… (Tęsinys 2020 05 30 laikraštyje)
Related Articles
Nepamirštama istorija
Genovaitė ŠNUROVA Dar ir šiandien, praeidama pro mažą namelį miestelio pakraštyje, negaliu nesijaudinti. Vieną rudenį nutikusi istorija, susijusi su šio namelio gyventoja ir jai brangiais žmonėmis, iki šiol neišdyla iš atminties. Nors praėjo jau daugiau nei dešimt metų, atmintis išsaugojo netgi smulkmenas. Žinoma, džiaugsmo nekeliančias. Greičiau atvirkščiai – netgi savotiškai mistiškas. Tyčia tokio dalyko nesugalvosi, […]
Gyvenimas – nesibaigianti šventė…
Rytas. Už lango dar tamsoka, todėl neskubu ropštis iš lovos. Taip gera po šilta antklode, taip saugu. Atrodo, kad jaukesnės vietos šaltiems, tamsiems žiemos rytams nė nesugalvosi. Bet mano mėgavimąsi beveik idiliškai atrodančiu rytu nutraukė šaižus durų skambutis. Kažkas, stovėdamas anapus durų, jį taip įnirtingai spaudė, jog atrodė, kad mažų mažiausiai gaisras name kilo. Tai […]
Mintys sugrąžino
į vaikystę
Genovaitė Šnurova Kol buvau jauna ir sveika, negalvojau, kad kada nors bus taip, jog nė kojos iš namų iškelti negalėsiu, kad rudenį mane dukra išsiveš „tremtin“, t. y. į miesto daugiabučio penktąjį aukštą, o vasaros mėnesiais sugrąžins mane į kaimą, bet nepaliks vienos (dukros, žentai pasikeisdami „saugo“ mane), o anūkai šitą prievolę (prižiūrėti mane) vadins […]
