Genovaitė ŠNUROVA. Prisipažįstu, visada buvau smalsus, linksmas, mėgstantis dainuoti ir geras kompanijas. Nežinau ir jau tikrai nebesužinosiu vieno dalyko – kodėl moterys dėl manęs netgi rungtyniavo (tikrai nesigiriu, bet taip buvo, o kai kas sako, kad ir dabar taip yra), nes nebuvau nei gražus, nei aukštas, nei turtingas. Labai mėgau šokti, todėl visada galvojau, kad pasaulis gali pasibaigti, jei kurį subatvakarį nenueisiu į kaimo gegužinę ar į kažkurio kaimo žmogaus dideliuose namuose susirinkusio jaunimo vakaruškas žiemą. Šokdindavau visas merginas iš eilės. Tuomet visos jos mokėjo šokti (ne taip, kaip dabar), buvo linksmos. Kai pavargdavome nuo trankių šokių, susėdę dainuodavome. Tikrai gera prisiminti. Užtat niekaip negalėjau išvengti visokiausių intrigų, apkalbų, pykčio. Jei iš gegužinės kažkurią (dažniausiai tą, su kuria buvo pakeliui) palydėdavau, kitos supykdavo. Tada ir visokiausių laiškelių gaudavau, ir visokiausių kitokių savotiško dėmesio apraiškų. Nuo tada ir nusprendžiau – nelydėsiu nė vienos. Eisiu namo vienas, būtinai dainuodamas. Vis tiek kažkuri pasivydavo… (Tęsinys 2020 05 30 laikraštyje)
Related Articles
Nepasiteisinusios viltys
Genovaitė Šnurova Kad paveldėtojai ketina parduoti kitoje kelio pusėje esančius jų giminaitės namus, seniai žinojau. Kaip ir tai, kad ta sodyba daug kas domėjosi, bet tuo viskas ir baigdavosi: atvažiuoja, pavaikšto aplink, įeina į vidų, ten neužtrunka ir išvažiuoja. Nežinau, kas būsimiems jos šeimininkams nepatikdavo, bet naujų kaimynų vis nesulaukdavau. Na, žinoma, namas be patogumų, […]
Dingusiųjų laukti ar apraudoti?
Genovaitė ŠNUROVA Negi nepastebėjote, kad motinų širdys užpildytos kažkokiu keistu, netgi ne visada protu suvokiamu dariniu: per šviesmetį būk nutolęs nuo jos, ji vis tiek jaus, kad vaikui kažkas atsitiko, kad nuo jos bandomos nuslėpti kažkokios šiurpą keliančios detalės, kad ją stengiamasi apgauti stoiškai valdant emocijas.Tik motinų širdys negali patikėti, kad jau nebereikia laukti išėjusiojo, […]
Kaupimo manija baigėsi
Genovaitė ŠNUROVA. Kai mirė mano močiutė, man buvo šešeri metai. Prisimenu, kad sėdėdama prie karsto labai verkiau. Tuomet aš dar nesupratau, kas yra mirtis, kodėl močiutė guli karste (tada nežinojau, kad tas daiktas taip vadinasi), bet kadangi visi šalia sėdintys verkė, tai ir aš neatsilikau. O klykti pradėjau tuomet, kai karstą su močiutės palaikais jau […]