Genovaitė ŠNUROVA. Prisipažįstu, visada buvau smalsus, linksmas, mėgstantis dainuoti ir geras kompanijas. Nežinau ir jau tikrai nebesužinosiu vieno dalyko – kodėl moterys dėl manęs netgi rungtyniavo (tikrai nesigiriu, bet taip buvo, o kai kas sako, kad ir dabar taip yra), nes nebuvau nei gražus, nei aukštas, nei turtingas. Labai mėgau šokti, todėl visada galvojau, kad pasaulis gali pasibaigti, jei kurį subatvakarį nenueisiu į kaimo gegužinę ar į kažkurio kaimo žmogaus dideliuose namuose susirinkusio jaunimo vakaruškas žiemą. Šokdindavau visas merginas iš eilės. Tuomet visos jos mokėjo šokti (ne taip, kaip dabar), buvo linksmos. Kai pavargdavome nuo trankių šokių, susėdę dainuodavome. Tikrai gera prisiminti. Užtat niekaip negalėjau išvengti visokiausių intrigų, apkalbų, pykčio. Jei iš gegužinės kažkurią (dažniausiai tą, su kuria buvo pakeliui) palydėdavau, kitos supykdavo. Tada ir visokiausių laiškelių gaudavau, ir visokiausių kitokių savotiško dėmesio apraiškų. Nuo tada ir nusprendžiau – nelydėsiu nė vienos. Eisiu namo vienas, būtinai dainuodamas. Vis tiek kažkuri pasivydavo… (Tęsinys 2020 05 30 laikraštyje)
Related Articles
Susitikimas
Genovaitė ŠNUROVA. Buvau be nuotaikos. Jokios pateisinamos priežasties tokiai būsenai įvertinti paprasčiausiai nebuvo. Liūdna ir tiek. O dar ir diena pasitaikė apniūkusi. Dulksna lyg kažkoks purvinas maišas virš galvos pakibusi laikėsi. Lyg to būtų negana, tai dar ir naujienos buvo labai netikėtos – tarp gyvųjų nebėra draugės, kurią tikėjausi susitikti. Net kojas pakirto, kai vaikščiodama […]
Varžytuvės su lemtimi
Kai aš pasitaikius progai nusipirkau (gal reikėtų sakyti kitaip – atsipirkau) senelių sodybą, kažkada mano tėvų parduotą svetimiems žmonėms, susipažinau su arčiausiai gyvenančiu kaimynu. Iš karto sakau, kad tas žmogus – keistuolis. Tiksliau, man taip atrodė vos po keleto pažinties dienų. Kodėl? Nustebino tai, kad nenusakomo amžiaus vyriškis toks mažakalbis, kad iš jo netgi dviskiemenį […]
Neištartų žodžių aidas…
Genovaitė ŠNUROVA Vėlus vakaras. Šviesos nedegu. Taip geriau. Šviesoje kartais pati savo minčių gėdijuosi, o kai nematau nei savęs, nei to, kas už lango, jaučiuosi tvirčiau…Supamoji kėdė, stovinti prieš langą, dienomis būna tuščia. Į ją atsisėdu tik labai vėlai vakare ir tai tik tada, kai manyje lyg mažos gyvačiukės susirango mintys, geliančios sielą, skausmu veriančios […]
