Genovaitė ŠNUROVA. Prisipažįstu, visada buvau smalsus, linksmas, mėgstantis dainuoti ir geras kompanijas. Nežinau ir jau tikrai nebesužinosiu vieno dalyko – kodėl moterys dėl manęs netgi rungtyniavo (tikrai nesigiriu, bet taip buvo, o kai kas sako, kad ir dabar taip yra), nes nebuvau nei gražus, nei aukštas, nei turtingas. Labai mėgau šokti, todėl visada galvojau, kad pasaulis gali pasibaigti, jei kurį subatvakarį nenueisiu į kaimo gegužinę ar į kažkurio kaimo žmogaus dideliuose namuose susirinkusio jaunimo vakaruškas žiemą. Šokdindavau visas merginas iš eilės. Tuomet visos jos mokėjo šokti (ne taip, kaip dabar), buvo linksmos. Kai pavargdavome nuo trankių šokių, susėdę dainuodavome. Tikrai gera prisiminti. Užtat niekaip negalėjau išvengti visokiausių intrigų, apkalbų, pykčio. Jei iš gegužinės kažkurią (dažniausiai tą, su kuria buvo pakeliui) palydėdavau, kitos supykdavo. Tada ir visokiausių laiškelių gaudavau, ir visokiausių kitokių savotiško dėmesio apraiškų. Nuo tada ir nusprendžiau – nelydėsiu nė vienos. Eisiu namo vienas, būtinai dainuodamas. Vis tiek kažkuri pasivydavo… (Tęsinys 2020 05 30 laikraštyje)
Related Articles
Ir reikėjo gi šitaip…
Genovaitė ŠNUROVA. Gal kažkuo nusidėjau gyvenimui, kad jis man šeiminės laimės pašykštėjo. Turėjau keturias seseris (dvi jau mirusios), bet tik aš viena likau netekėjusi. Mano klasės draugės irgi visos ištekėjo, o aš vis ne. Bendrakursės irgi sukūrė šeimas, o aš kaip ne, taip ne. Kartais pagalvoju, kad ne vien likimas man buvo nedraugiškas, bet ir […]
Dukra – atsitiktinio susitikimo rezultatas
Genovaitė ŠNUROVA. Šiandien Adelei dvidešimt metų. Nuo rudens ji jau bus antro psichologijos specialybės kurso studentė. Graži, komunikabili mergina nestokoja draugų dėmesio, lanko aerobikos užsiėmimus, kartais dainuoja pati sau pritardama gitara, bet daugiausia laisvo laiko skiria domėjimuisi garsių žmonių gyvenimais. Jai įdomu, kodėl dauguma pasaulinio lygio garsenybių mirė skurde, gyvenimą baigė savižudybe arba buvo labai […]
Du lazdos galai
Genovaitė ŠNUROVA. Janina netgi tada, kai dar mokėsi kaimo pradinėje mokykloje, per pertraukas dažniausiai laiką leisdavo viena. Nemėgo jos nei klasės draugai, nei jų tėvai. Priežastis, žinoma, buvo. Janina mėgdavo pasisavinti kitų vaikų šalikus, kepures, pirštines, vis taikydavosi sugadinti jų portfelių sagtis, priteplioti sąsiuvinius, kokios nors knygos lapą išplėšti, bendraklasių drabužius rašalu aptaškyti. Žodžiu, pasak […]
