Genovaitė ŠNUROVA. Prisipažįstu, visada buvau smalsus, linksmas, mėgstantis dainuoti ir geras kompanijas. Nežinau ir jau tikrai nebesužinosiu vieno dalyko – kodėl moterys dėl manęs netgi rungtyniavo (tikrai nesigiriu, bet taip buvo, o kai kas sako, kad ir dabar taip yra), nes nebuvau nei gražus, nei aukštas, nei turtingas. Labai mėgau šokti, todėl visada galvojau, kad pasaulis gali pasibaigti, jei kurį subatvakarį nenueisiu į kaimo gegužinę ar į kažkurio kaimo žmogaus dideliuose namuose susirinkusio jaunimo vakaruškas žiemą. Šokdindavau visas merginas iš eilės. Tuomet visos jos mokėjo šokti (ne taip, kaip dabar), buvo linksmos. Kai pavargdavome nuo trankių šokių, susėdę dainuodavome. Tikrai gera prisiminti. Užtat niekaip negalėjau išvengti visokiausių intrigų, apkalbų, pykčio. Jei iš gegužinės kažkurią (dažniausiai tą, su kuria buvo pakeliui) palydėdavau, kitos supykdavo. Tada ir visokiausių laiškelių gaudavau, ir visokiausių kitokių savotiško dėmesio apraiškų. Nuo tada ir nusprendžiau – nelydėsiu nė vienos. Eisiu namo vienas, būtinai dainuodamas. Vis tiek kažkuri pasivydavo… (Tęsinys 2020 05 30 laikraštyje)
Related Articles
Tikėjausi kitokios senatvės
Apie anytas marčios nelabai gražiai pakalba, anytos apie marčias, ko gero, irgi. Galbūt ir apie uošves žentai ne mažiau „perliukų“ pažeria. Gal ir atvirkščiai būna. Ko jau nežinau, tai nežinau. Aš noriu papasakoti savo istoriją.Sūnų auginau viena. Kai berniukui buvo dveji metukai, vyras pykčio minutę prisipažino, jog vedė mane tik todėl, kad susipyko su savo […]
Gyvenimas baigėsi vos įpusėjęs…
Genovaitė ŠNUROVA. Žvirgždų šeimos kapavietė sutvarkyta idealiai. Akivaizdu, kad padirbėta specialistų. Gal ne tik talentingo architekto, bet ir landšafto specialisto. Bet kai paskaitai įmantrios formos paminkliniame akmenyje iškaltas pavardes, visas kapavietės grožis nublanksta prieš čia palaidotųjų jaunystę, prieš sudėtingus likimus, prieš savotišką pasiaukojimą ir negailestingą lemtį…Žmonės kalba, kad šeimos kapavietę šitaip sutvarkė tie, kurie liko […]
Emocijų gniūžtės iš seno asmeninio archyvo
Genovaitė ŠNUROVA Nebe pirmą dešimtmetį gyvenu viena. Kažkada (iškart po skyrybų) buvo labai nyku ir liūdna, bet ilgainiui netgi patiko vienišauti: niekas nekontroliavo, niekas nieko nenurodinėjo, nebarė, nieko nereikalavo, nepriekaištavo. Įpratau prie tokio gyvenimo. Jis man netgi savotiškai patiko. Nesvarbu, kad pati savimi privalėjau (ir tebeprivalau) pasirūpinti, kad aš pati buvau (ir tebesu) sau pats […]
