Susitikimas

Genovaitė ŠNUROVA. Buvau be nuotaikos. Jokios pateisinamos priežasties tokiai būsenai įvertinti paprasčiausiai nebuvo. Liūdna ir tiek. O dar ir diena pasitaikė apniūkusi. Dulksna lyg kažkoks purvinas maišas virš galvos pakibusi laikėsi. Lyg to būtų negana, tai dar ir naujienos buvo labai netikėtos – tarp gyvųjų nebėra draugės, kurią tikėjausi susitikti. Net kojas pakirto, kai vaikščiodama po kapines pamačiau dar neseniai supiltą kauburėlį, o ant laikinojo kryžiaus užrašytą mano draugės vardą ir pavardę.
Kiekvienų metų rudenį atvažiuoju į savo gimtąjį miestą. Tiesiog esu pati sau prisiekusi aplankyti tėvų amžinojo poilsio vietą. Ta pačia proga dar ir draugę aplankydavau. Tą patį galvojau padaryti ir šį kartą: pirmiausia į kapines, o po to pas draugę. Ir štai kaip išėjo…
Slankioti gatvėmis nemėgstu, jokių kitokių tikslų neturėjau. Be to, gi sakiau, koks oras. Tai tiesiog, rodos, kojos pačios nunešė į autobusų stotį. Čia atėjusi pamačiau, kad autobuso į namus teks laukti kone pustrečios valandos. Nieko nepadarysi, teks, nes kito varianto nėra. (Tęsinys 2020 11 07 laikraštyje)