Sena nuotrauka

Genovaitė ŠNUROVA. Net nebežinau, kelintą dieną iš eilės lyja. Ir ne koks nors lengvas šiltas lietutis su saule, o grėsmingai atrodantys dideli sunkūs lašai į išlytą žemę sminga. Ne tik į lauką išeiti nesinori, bet netgi pro langą žiūrėti į vis didėjančias, purslais apsipylusias balas palangėje. Ir į dangų akių pakelti nesinori, nes jis visas tarsi aptrauktas didžiuliu skylutėmis prabadytu juodos spalvos audeklu, pro kurį ir prasisunkia tie stingdantys kūną lietaus lašai.
Žinoma, mano situacija dabar tokia, kad niekur ir negalėčiau išeiti: susilaužiau koją, taigi sėdžiu fotelyje ir skęstu prisiminimuose. Mat kai nusibodo žiūrėti televizorių, į rankas pasiėmiau seną senutėlį fotoalbumą su vaikystės nuotraukomis. Gerai, kad mama išsaugojo, o tai aš pats seniai jį būčiau išmetęs, nes man atrodė, kad juodai baltos gerokai išblukusios nuotraukos niekam niekada nebus įdomios. Ogi, pasirodo, jos net man pačiam pasidarė įdomios dabar, kai jau artėju prie šešiasdešimtmečio…
Pačioje pirmojoje nuotraukoje, kurią paėmiau į rankas, stoviu aš (gal kokių ketverių metų), mano mama ir jos draugė Monika, gyvenusi vienkiemyje. Nežinau, kas jas abi siejo (motinos labai seniai neturiu, todėl nėra ko paklausti), bet jos abi gyvenime gal nė karto nebuvo susipykusios ir gal nė vienos dienos nepraleido nesusitikusios. O gal tik man taip atrodė… (Tęsinys 2021 05 05)