Atvirumo valandėlė

Apsisprendžiau

Genovaitė ŠNUROVA. Kai žmonės sužino, kiek man metų, sako, jog pavydi tokio amžiaus, tokio žvalumo, gebėjimo blaiviai mąstyti, samprotauti, sklandžiai reikšti mintis ir dar rizikuoti, svajoti, ginčytis, įrodinėti savuosius argumentus. Tegul kalba, jei netingi. Niekas gi nežino, kas iš tikrųjų yra saugoma mano sieloje, kiek išgyventa, kiek įvairių sprendimų priimta ir, tik jums prisipažinsiu, kiek ašarų atgalia ranka nubraukta, kiek nusivylimų pačiu savimi ir kitais tyliai širdin susikrauta…
Vedžiau Moniką labai jaunas. Man atrodė, kad pasaulyje nėra nei gražesnės, nei geresnės. O jau kokia dainininkė buvo! Daug jaunikaičių aplink ją ratus suko, bet ir aš nebuvau paskutinis. Žodžiu, labai stengiausi užkariauti jos širdį. Ne kartą buvau „sudėjęs ginklus“, matydamas, kad ji į mane nekreipia jokio dėmesio, o po kurio laiko dar su didesniu įkarščiu puldavau kažkokiu būdu nusipelnyti jos nors laikiną dėmesį.
Tašką mūsų santykiuose padėjo ji. Nors gal reikia sakyti, kad ne tašką, o daugtaškį. Mat atsitiko taip, kad mano tėvai gavo siuntinį iš Amerikos. Ten gyveno mamos sesuo su šeima, bet anksčiau tik trumpą laiškelį teparašydavo, o štai dabar – siuntinys. O jame šitiek daug labai gražių audinių atraižų. Dalį jų mama atsirinko ir užrakino spintoje, o ką daryti su likusiomis – nežinojo. Užtat žinojo kaimo moterys. Visos geidė pasipuošti amerikoniškais apdarais. Tuo labiau kad kaime buvo gera siuvėja, kuri net iš nelabai gražaus audinio stilingą drabužį pasiuva, o čiagi užjūriniai… (Tęsinys 2021 07 03 laikraštyje)