Prisipažinsiu, kad į savo gimtinę nuvažiuoju labai retai. Pagrindinė priežastis ta, kad ten nebėra man brangių žmonių – tėvų. Abu senokai ilsisi už kaimo esančiose kapinaitėse. Dėl jų amžinojo poilsio vietos priežiūros aš čia vis dar atvažiuoju, bet, kaip jau sakiau, nedovanotinai retai. Žinotumėte, kiek randu pateisinimų savo tingumui: tai kažką skauda, tai pavargusi, tai visokiausi įsipareigojimai, tai laisvo laiko nėra.
Nors, kaip jau sakiau, tėvų seniai nebėra, todėl lyg ir turėjau apsiprasti su tuo, kad namai tušti, kad niekas nepasitiks, neapkabins ir neapsidžiaugs mano atvykimu, bet vis dar suspaudžia širdį iš kišenės išsitraukus namų raktą ir bandant įkišti jį į rakto skylutę. Juk tada, kai manęs čia laukdavo, man pačiai nereikėjo atsirakinti durų, nes visada būdavo atrakinta, visada kvepėdavo tik ką išvirta mėtų arbata ir tėvo surūkytos suktinės dūmais… Taigi…
Anksčiau atvažiavusi dar aplankydavau kaimynus, su kuriais bendravo mano tėvai ir su kurių vaikais aš nuo pat vaikystės augau. Dabar tų žmonių irgi nebėra.
O šį kartą dar prieš įvažiuodama į pagrindinį kaimo keliuką pamačiau laidotuvių procesiją. Keista buvo toji procesija – paskui karstą ėjo vos keturios moterys ir vienas vienintelis vyras. Mūsų kaime taip niekada nebūdavo. Jei mirdavo kuris nors kaimo gyventojas (visi buvo senbuviai), tai į paskutinę kelionę jį palydėdavo visi, kas tik galėdavo paeiti. Atvažiuodavo ir kaimo žmonų vaikai, todėl susidarydavo tikrai didelė kolona su gėlėmis ir vainikais. Tokia buvo nerašyta taisyklė. Todėl ir nustebau, kad palydinčiųjų tiek mažai, o kaimas taigi nemažas. Keista… (Tęsinys 2020 11 28 laikraštyje)