Genovaitė ŠNUROVA
Mano prisiminimų valandėlė, manau, daugelį sugrąžins į tą laiką, kai nevagiančių iš savo darboviečių nebuvo. Na, gal buvo, jei žmogus dirbo tokį darbą, kai tiesiog nebuvo ką „netyčia“ namo parsinešti pasibaigus darbo dienai. O visa tai prisiminiau netikėtai – užteko vieno pokalbio su anūko žmona… … Visą gyvenimą dirbau biudžetinėje įstaigoje ir, nuoširdžiai sakau, pavydėjau visiems ir visoms, kurie išeidami iš darbo dienos pabaigoje vis kažką galėjo „prigriebti“, vėliau tą daiktą parduoti ir tokiu būdu užsidirbti kone antrą atlyginimą. Tokių „kažką prigriebiančių“ tikrai daug pažinojau, todėl ir aš visko turėjau, nors parduotuvėse daug ko visiškai nebuvo arba buvo labai brangu. Į pensiją išėjau dar tarybiniais metais, sulaukusi 55-erių. Tai buvo tas laikas, kai „prigriebimai“ dar buvo labai populiarūs. Ne vienas mano pažįstamas tais laikais juokaudavo, kad jei ne Utenos pramonė ir ne pramonės produkcijos „prigriebimai“, Klebonžemio (kitaip sakant, Ąžuolijos) nebūtų. Sako, pasidomėk, kur ir kuo dirbo tų laikų šio mikrorajono namų statytojai. Nesidomėjau, nesiaiškinau, tiesiog nemaniau, kad man tą reikia žinoti.
Tęsinį skaitykite 2022 10 22 „Utenyje“
