Genovaitė ŠNUROVA. Niekada nepagalvojau, jog kada nors per patį grybavimo įkarštį atsidursiu visai netoli grybų sostine vadinamos Varėnos. Bet atsidūriau. Jaunystės laikų draugė pakvietė į svečius. Ilgai atsisakinėjau, bet kažkodėl būtent dabar pasiryžau. O tai kaipgi atvažiavus tokį kelią nepasinaudoti proga ir nenueiti grybauti. Tai ir išsiruošėme. Ogi miškų gražumėlis! Vaikščiojau lyg po parką, grybus rankiojau (o jų čia išties daug) ir nė nepastebėjau, jog pasiklydau. Šaukiau, šaukiau draugę, bet ji manęs negirdėjo. Vadinasi, aš toli nuo jos nuklydau. Panikos priepuolis, žinoma, dar nebuvo apėmęs, bet jau darėsi neramu. Laimei, buvau pasiėmusi telefoną. Paskambinau, pasakiau draugei, kad pasiklydau ir nebežinau, kur eiti. Ji paklausė, ką aš matanti šalia savęs. Pamaniau, kad absurdiškesnio klausimo tai net nesugalvosi: ką gali matyti aplink save miške. Taigi juk aišku ir neklausus – medžius, grybus, skruzdėlyną. Žodžiu, jos patarimas buvo toks: pasiieškok kad ir nelabai įminto takelio (jų miške esą daug) ir eik juo. Bet kokiu atveju kažkur išeisi. O jau tada, kai matysiu kažkokius konkretesnius orientyrus, vėl turėsiu jai skambinti. Tik tuomet ji imsis mane gelbėti. (Tęsinys 2021 09 04 laikraštyje)
Related Articles
Atvirumo valandėlė
Genovaitė ŠNUROVA Šalia mano tėvų namų stovėjo gerokai prabangesnis, didesnis, savotiškai ištaigingesnis (pagal tuos laikus) namas. Jame gyveno mokytojų šeima, auginanti sūnų ir dukrą, su kuria mes buvome beveik vienmetės. Nors ta mokytoja beveik kas vakarą ateidavo pas mus pažiūrėti vakarinių televizijos laidų (savo televizoriaus tuomet jie dar neturėjo), o man su jų dukra draugauti, […]
Pateisinančiųjų – vienas kitas, o teisiančiųjų – daug…
Vakarėja. Mano kūną pamažu labai atsargiai ima liesti lediniai žvarbos pirštai. Kažkaip savotiškai švelniai, lyg bijodami prasibrauti iki pačios sielos, bet aš net ne kiekvieną skausmingą jos judesį jaučiu. Akys stabteli ties horizontu, kur saulė jau tarsi ir bando susirangyti tarp aukštaliemenių beržų lapijos, bet vis dar lyg ir abejoja: ar jau panirti į pūkinius […]
Lemties užmačios: ir vienaip negerai, ir kitaip blogai
Žinote, kaip baigėsi mūsų – dviejų žilagalvių močiučių – pokalbis apie kaime praleistą jaunystę, brandžių gyvenimo metų peripetijas ir, žinoma, dabartį? Ogi tuo, kad buvusi mano vaikystės ir jaunystės laikų draugė Zita, o kartu ir artimiausia kaimynė, atsisveikindama pasakė tokią frazę, kurios vis dar niekaip negaliu pamiršti: „Pusę gyvenimo sugadina vaikai, o kitą pusę – […]
