Genovaitė ŠNUROVA. Niekada nepagalvojau, jog kada nors per patį grybavimo įkarštį atsidursiu visai netoli grybų sostine vadinamos Varėnos. Bet atsidūriau. Jaunystės laikų draugė pakvietė į svečius. Ilgai atsisakinėjau, bet kažkodėl būtent dabar pasiryžau. O tai kaipgi atvažiavus tokį kelią nepasinaudoti proga ir nenueiti grybauti. Tai ir išsiruošėme. Ogi miškų gražumėlis! Vaikščiojau lyg po parką, grybus rankiojau (o jų čia išties daug) ir nė nepastebėjau, jog pasiklydau. Šaukiau, šaukiau draugę, bet ji manęs negirdėjo. Vadinasi, aš toli nuo jos nuklydau. Panikos priepuolis, žinoma, dar nebuvo apėmęs, bet jau darėsi neramu. Laimei, buvau pasiėmusi telefoną. Paskambinau, pasakiau draugei, kad pasiklydau ir nebežinau, kur eiti. Ji paklausė, ką aš matanti šalia savęs. Pamaniau, kad absurdiškesnio klausimo tai net nesugalvosi: ką gali matyti aplink save miške. Taigi juk aišku ir neklausus – medžius, grybus, skruzdėlyną. Žodžiu, jos patarimas buvo toks: pasiieškok kad ir nelabai įminto takelio (jų miške esą daug) ir eik juo. Bet kokiu atveju kažkur išeisi. O jau tada, kai matysiu kažkokius konkretesnius orientyrus, vėl turėsiu jai skambinti. Tik tuomet ji imsis mane gelbėti. (Tęsinys 2021 09 04 laikraštyje)
Related Articles
Ašaros nesugraudino
Genovaitė Šnurova Iš karto sakau – mane paliko vyras. Tiesiog nei iš šio, nei iš to. Pasakė vieną vakarą, kad nebenori gyventi kartu, ir viskas. Aš ilgokai galvojau, kad jis juokauja, bet šaukimas į teismą dėl skyrybų bylos įtikino, kad vyro sprendimas būtent toks.Išskyrė. Į mano ašaras teismas neatsižvelgė. Užteko to, kad vyras tvirtino, jog […]
Neįtikėtina istorija
Genovaitė ŠNUROVA Nebeišgalėjau išlaikyti savo trijų kambarių buto: nusiperku pigiausių maisto produktų, susimoku visus mokesčius ir nebelieka pinigėlių net skanaus torto gabalėliui. Netgi pačiam mažiausiam. Nutariau ieškoti išeities, nes taip gyventi nebenorėjau. Radau, žinoma. Patį paprasčiausią variantą – pasikeičiau savąjį butą į vieno kambario ir dar gavau nedidelę priemoką. Ją pasidėjau „juodai dienai“. Maža ką…Vos […]
Meilės užgaidos: tai ateina,
tai kažkur išeina…
Genovaitė Šnurova Nuo pat vaikystės buvau tylenė. mieliau leisdavau dienas ten, kur man niekas netrukdydavo, kur galėdavau tiesiog būti tik su savo mintimis. Ta vieta dažniausiai – nedidelė laukymėlė tarp miško ir bevardžio upelio. Ten netgi žiemą nueidavau beveik kasdien, o šiltuoju metų laiku, galima sakyti, ten ir gyvenau. Tiesiog sėdėdavau, žiūrėdavau į medžių viršūnes […]
