Genovaitė ŠNUROVA. Niekada nepagalvojau, jog kada nors per patį grybavimo įkarštį atsidursiu visai netoli grybų sostine vadinamos Varėnos. Bet atsidūriau. Jaunystės laikų draugė pakvietė į svečius. Ilgai atsisakinėjau, bet kažkodėl būtent dabar pasiryžau. O tai kaipgi atvažiavus tokį kelią nepasinaudoti proga ir nenueiti grybauti. Tai ir išsiruošėme. Ogi miškų gražumėlis! Vaikščiojau lyg po parką, grybus rankiojau (o jų čia išties daug) ir nė nepastebėjau, jog pasiklydau. Šaukiau, šaukiau draugę, bet ji manęs negirdėjo. Vadinasi, aš toli nuo jos nuklydau. Panikos priepuolis, žinoma, dar nebuvo apėmęs, bet jau darėsi neramu. Laimei, buvau pasiėmusi telefoną. Paskambinau, pasakiau draugei, kad pasiklydau ir nebežinau, kur eiti. Ji paklausė, ką aš matanti šalia savęs. Pamaniau, kad absurdiškesnio klausimo tai net nesugalvosi: ką gali matyti aplink save miške. Taigi juk aišku ir neklausus – medžius, grybus, skruzdėlyną. Žodžiu, jos patarimas buvo toks: pasiieškok kad ir nelabai įminto takelio (jų miške esą daug) ir eik juo. Bet kokiu atveju kažkur išeisi. O jau tada, kai matysiu kažkokius konkretesnius orientyrus, vėl turėsiu jai skambinti. Tik tuomet ji imsis mane gelbėti. (Tęsinys 2021 09 04 laikraštyje)
Related Articles
Mintys jausmams išblėsus
Genovaitė Šnurova Tik į pavakarę prisiminiau, kad šiandien mano buvusio vyro mirties diena. Bandžiau prisiminti, prieš kiek metų tai įvyko, bet nesisekė. Daug. Tikrai daugiau nei dešimt, bet kiek tas „daugiau“? Stengiausi tą datą susieti su kokiais nors kitais man svarbiais įvykiais, bet irgi nesėkmingai. Na ir nereikia. Yra svarbesnių dalykų, kuriuos tikrai gera saugoti […]
Keistas tas gyvenimas…
Kai prisiruošiau keisti nusistovėjusį gyvenimo ritmą, net akyse pašviesėjo. Pagaliau… … Esu kilusi iš kaimo. Net mokyklą baigusi niekur neišvažiavau, mat reikėjo padėti mamai slaugyti tėvą. Tik po jo laidotuvių pradėjau galvoti apie tolimesnį savo gyvenimą. Labai norėjau įgyti profesiją, įsidarbinti mieste, bet apie savo planus kurį laiką bijojau prasitarti motinai. Nežinojau, kaip ji […]
Rugpjūčio vidurnakčio godos
Nors mano darbo valandos neįrėmintos į jokį „nuo iki“, bet namo kartais grįžtu vėlokai. Taip buvo ir tą kartą. Ėjau neskubėdama, vis į žvaigždėtą dangų galvą užversdama. Nors jau buvo netoli vidurnakčio, bet kažkokia nematoma jėga stengėsi lėtinti mano žingsnius ir priversti ilgiau mėgautis akimirka. Turiu pripažinti, ne dėl to, kad oras buvo puikus, tiesiog […]
