Genovaitė ŠNUROVA. Niekada nepagalvojau, jog kada nors per patį grybavimo įkarštį atsidursiu visai netoli grybų sostine vadinamos Varėnos. Bet atsidūriau. Jaunystės laikų draugė pakvietė į svečius. Ilgai atsisakinėjau, bet kažkodėl būtent dabar pasiryžau. O tai kaipgi atvažiavus tokį kelią nepasinaudoti proga ir nenueiti grybauti. Tai ir išsiruošėme. Ogi miškų gražumėlis! Vaikščiojau lyg po parką, grybus rankiojau (o jų čia išties daug) ir nė nepastebėjau, jog pasiklydau. Šaukiau, šaukiau draugę, bet ji manęs negirdėjo. Vadinasi, aš toli nuo jos nuklydau. Panikos priepuolis, žinoma, dar nebuvo apėmęs, bet jau darėsi neramu. Laimei, buvau pasiėmusi telefoną. Paskambinau, pasakiau draugei, kad pasiklydau ir nebežinau, kur eiti. Ji paklausė, ką aš matanti šalia savęs. Pamaniau, kad absurdiškesnio klausimo tai net nesugalvosi: ką gali matyti aplink save miške. Taigi juk aišku ir neklausus – medžius, grybus, skruzdėlyną. Žodžiu, jos patarimas buvo toks: pasiieškok kad ir nelabai įminto takelio (jų miške esą daug) ir eik juo. Bet kokiu atveju kažkur išeisi. O jau tada, kai matysiu kažkokius konkretesnius orientyrus, vėl turėsiu jai skambinti. Tik tuomet ji imsis mane gelbėti. (Tęsinys 2021 09 04 laikraštyje)
Related Articles
Ašaros nesugraudino
Genovaitė Šnurova Iš karto sakau – mane paliko vyras. Tiesiog nei iš šio, nei iš to. Pasakė vieną vakarą, kad nebenori gyventi kartu, ir viskas. Aš ilgokai galvojau, kad jis juokauja, bet šaukimas į teismą dėl skyrybų bylos įtikino, kad vyro sprendimas būtent toks.Išskyrė. Į mano ašaras teismas neatsižvelgė. Užteko to, kad vyras tvirtino, jog […]
Vaizdas, draskęs širdį
Gerai, kad šią minutę manęs niekas nemato. Ne, aš nieko blogo niekam nepadariau, man tikrai nereikia slėptis nuo žmonių, bet esu tokios emocinės būklės, kad, pasak mano anūkės, mane pribaigtų bet kokio žmogaus pasirodymas. Be to, mano užverktos akys taip užtinusios, kad beveik nieko nematau. Galva lyg vatinė: nieko negaliu galvoti, nieko protingo pasakyti, jokių […]
Pateisinančiųjų – vienas kitas, o teisiančiųjų – daug…
Vakarėja. Mano kūną pamažu labai atsargiai ima liesti lediniai žvarbos pirštai. Kažkaip savotiškai švelniai, lyg bijodami prasibrauti iki pačios sielos, bet aš net ne kiekvieną skausmingą jos judesį jaučiu. Akys stabteli ties horizontu, kur saulė jau tarsi ir bando susirangyti tarp aukštaliemenių beržų lapijos, bet vis dar lyg ir abejoja: ar jau panirti į pūkinius […]
