Atvirumo valandėlė

Tas žmogus…

Genovaitė ŠNUROVA. Pirmą dieną po staiga mirusio vyro laidotuvių jaučiausi taip, lyg būčiau visai ne aš, o kažkokia bejausmė būtybė, sukonstruota iš emocijų nepraleidžiančių medžiagų. Na, tarkim, vatos, porolono, storo veltinio. Verkti negalėjau. Atrodė, kad ašaros išdžiūvo arba jų visai manyje niekada nebuvo (neprisimenu savęs verkiančios), nes akyse jos nesitvenkė. Mintys irgi kažkur tūnojo lyg į kokoną susisukusios ir tarsi laukė galimybės išsiveržti deginančia vulkano lava. Kitos dienos niekuo neišsiskyrė. Gal tik po gero mėnesio pradėjau pastebėti žmones, jausti šaltį ir girdėti garsus. Tokią mano būseną draugai įvardijo kaip sugrįžimą į gyvenimą. Kai kurie taip ir sakė: „Sveika sugrįžusi…“
Žinoma, susitikusi pažįstamą žmogų bandžiau nusišypsoti, bet tai dariau tarsi surakintomis lūpomis. O ir apskritai vengiau būti viešumoje, nieko į namus nekviečiau ir pati atsisakiau netgi labai man mielų žmonių kvietimų. Tokią būseną dabar pavadinčiau šiuolaikiškai – saviizoliacija.
Jei kas būtų matęs arba nors žinojęs, kad namuose aš sėdžiu priešais vyro portretą ir kalbuosi su juo, būtų mane pavadinęs (mažų mažiausiai) šizofrenike. O man tie monologai buvo tarsi išsigelbėjimas, tarsi išsinėrimas iš išnaros (pagal horoskopą esu gyvatė), tarsi savotiškas liūdesio ir netekties skausmo išsiveržimas, tarsi kažkoks savotiškas nuodėmių atleidimas.
Šitaip tęsėsi labai ilgai. Mano draugams atrodė, kad nedovanotinai ilgai. Dargi pridurdavo, jog aš darausi nebepanaši į žmogų, o jei tokia būsena dar tęsis neapibrėžtą laiką, tapsiu panaši į zombį. Prisipažinsiu, man buvo visiškai nesvarbu, nei į ką aš esu ar būsiu panaši: mylėto žmogaus nebėra, o kaip aš atrodau kitiems, manęs nejaudino… (Tęsinys 2021 10 16 laikraštyje)