Genovaitė Šnurova
Esu kilusi iš Žemaitijos, gyvenu Aukštaitijoje, o mano artimieji palaidoti netoli Latvijos sienos. Ten jie gyveno net keletą dešimtmečių, ten gražiai sutarė su kaimynais, ten ir savo dienas žemėje baigė. Negaliu girtis, kad jų kapelius lankau dažnai, bet prieš Vėlines tikrai nuvažiuoju. Visada. Jei pasitaiko geras žmogus, kuris mane ten nuveža, tai, palaukęs, kol sutvarkau kapavietę, parveža. O jei trenkiuosi autobusu, tą pačią dieną grįžti niekaip negaliu – nėra jokio autobuso, galinčio parvežti mane namo. Laimei, dar yra buvę tėvų kaimynai, pas kuriuos galiu pernakvoti, pasikalbėti apie gyvenimą, jų problemas, bendrus pažįstamus, jau iškeliavusius į Rojaus sodus.
Nuo tėvų kapo nurautas gėles, sugrėbtus lapus visada nešu į už tvoros esančius konteinerius. Link jų veda siaurutis takelis. Juo eidama, vis praeinu pro visada labai gražiai sutvarkytą kapavietę. Paminkle, žinoma, parašyta palaidotojo pavardė, vardas ir netgi jo portretas akmenyje iškaltas – jaunas, labai gražus vyras. Žinoma, kad tikrai labai jauną vyrą priglaudė žemė, aišku ir iš dviejų paminkle iškaltų datų: 1978 – 1982. Pati jaunystė. Prisipažinsiu, praeidama visada pagalvoju, kas galėjo atsitikti tokiam jaunam vyrui, kad lemtis neleido jam ilgiau pasidžiaugti gyvenimu, nes prieš keturis dešimtmečius dar nebuvo taip masiškai išplitęs vėžys, infarktas ar insultas, mano nuomone, irgi negalėjo užklupti. Betgi einu, praeinu, visada tą patį pagalvoju, tuo ir baigiasi mano spėliojimai.
O šį kartą buvo tas atvejis, kai teko nakvoti pas buvusius tėvų kaimynus. Kaip jau sakiau, visada apie daug ką pasikalbam. Šį kartą paklausiau ir apie tą man ramybės neduodantį jauną vyrą, palaidotą prie takelio. Išgirdau neįtikėtiną istoriją…
Tęsinį skaitykite 2022 10 29 „Utenyje“
