Genovaitė ŠNUROVA
Vėlus vakaras. Šviesos nedegu. Taip geriau. Šviesoje kartais pati savo minčių gėdijuosi, o kai nematau nei savęs, nei to, kas už lango, jaučiuosi tvirčiau…
Supamoji kėdė, stovinti prieš langą, dienomis būna tuščia. Į ją atsisėdu tik labai vėlai vakare ir tai tik tada, kai manyje lyg mažos gyvačiukės susirango mintys, geliančios sielą, skausmu veriančios nepasakytus žodžius, džiovinančios dar net neišriedėjusias ašaras.
Sėdžiu tylutėliai, keistokai susigūžusi, bijodama net krustelėti. Jaučiuosi taip, tarsi balsu neišreikštos mano mintys perskrodžia sienas ir tampa girdimos toli toli, bet tikrai ne seserų širdyse…
Galvojau įsipilti vyno, bet to kažkodėl nepadariau. Gal ir nebepadarysiu. Jaučiuosi tokia apsunkusi nuo liūdnų minčių, jog manau negalėsianti net pakilti nuo kėdės. O gal reikėtų? Juk šiandien mano gimtadienis. Jubiliejinis…
Tęsinį skaitykite 2021 10 23 „Utenyje“
