Genovaitė ŠNUROVA. Senoka istorija. Jai gal apie dvidešimt metų, bet pamiršti vis dar negaliu. Ją prisiminus, kartais juokas suima, o kartais taip liūdna pasidaro, jog net pašiurpstu. Pagalvoju apie savo pirmąją meilę, pasvarstau, kaip susiklostė jo likimas, kur jis gyvena. Be abejo, aš norėčiau su tuo žmogumi susitikti, bet nenorėčiau, jog ir jis, tą patį sumanęs, užkluptų mane netikėtai. Tikrai nenorėčiau… Neabejoju, kad abiejų pagrindinių šios istorijos herojų jau nebėra tarp gyvųjų (nors ką gali žinoti), nes ir tada jie jau buvo garbaus amžiaus… O istorijos pradžia – ne Lietuva ir net ne Europa. Praėjus keletui metų po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, koncertavome Amerikoje. Į koncertus ateidavo beveik be išimties tik lietuviai: ir tie, kurie čia atvyko prieškariu, ir tie, kurie čia atklydo pastaraisiais metais. Mūsų koncertai sutraukdavo daug buvusių kraštiečių. Sunku buvo patikėti, jog jų šioje šalyje tiek daug. Teko netgi neplanuotus koncertus organizuoti, nes norinčių pasiklausyti mūsų dainuojamų dainų tikrai buvo daug. Po vieno koncerto organizatoriai pranešė, kad su manimi nori pasikalbėti garbaus amžiaus vyriškis (dabar aš pati tokio amžiaus, kaip tas žmogus buvo tada), nes jis, pasirodo, kilęs iš mano gimtojo miesto. Svarbiausia, mano pavardė jam pasirodė žinoma, todėl vyriškis panoro sužinoti apie mane daugiau – o gal esame giminaičiai. Nors tą dieną jaučiausi labai pavargusi (tai jau buvo trečias tos dienos koncertas), negalėjau atsisakyti. Susitikome… (Tęsinys 2021 11 27 laikraštyje)
Related Articles
Praėjusio laiko atgarsiai
Genovaitė ŠNUROVA. Mano istorija gal kiek neįprasta, bet aš vis tiek noriu ją papasakoti. Tuo labiau kad artėjant vasarai buvau priversta viena pasilikti namuose visai savaitei. Taigi, apmąstymams laiko užteko.Turiu prisipažinti, kad Dievu ar kažkaip kitaip pavadintu Tvėrėju tikrai tikiu, bet bažnyčios nelankau. Gal dėl to, kad jos nelankė ir mano močiutė, man nuo vaikystės […]
Supratingumas ateina per netektis
Genovaitė ŠNUROVA. Aš savo močiutės neprisimenu. Tik senelį. Augau pas jį nuo vaikystės. Ilgai nežinojau, kodėl mano tėvai, gyvenę mieste, kur yra darželis ir mokykla, mane nuvežė seneliui ir ten paliko. Tėvai nei senelio, nei manęs, gyvenančios pas jį, galima sakyti, nelankė, bet aš jų nė nepasigedau. Kai man pasakė, kad mirė mano mama, aš […]
Ko nusipelnė, tą ir turi…
Genovaitė ŠNUROVA. Aš nesu nei labai pikta, nei kerštinga, nei kitam žmogui bloga linkinti, bet ramiai praeiti pro kaimyno namus negaliu. Jau artėdama jų link imu jausti kažkokį susierzinimą, neslepiamą pyktį, o kai jau susilyginu su į gatvę žiūrinčiais kaimyno namo langais, kai matau prie lango stiklo priplotą išblyškusį, liūdną kaimyno veidelį, mintyse siunčiu jam, […]