Genovaitė ŠNUROVA. Senoka istorija. Jai gal apie dvidešimt metų, bet pamiršti vis dar negaliu. Ją prisiminus, kartais juokas suima, o kartais taip liūdna pasidaro, jog net pašiurpstu. Pagalvoju apie savo pirmąją meilę, pasvarstau, kaip susiklostė jo likimas, kur jis gyvena. Be abejo, aš norėčiau su tuo žmogumi susitikti, bet nenorėčiau, jog ir jis, tą patį sumanęs, užkluptų mane netikėtai. Tikrai nenorėčiau… Neabejoju, kad abiejų pagrindinių šios istorijos herojų jau nebėra tarp gyvųjų (nors ką gali žinoti), nes ir tada jie jau buvo garbaus amžiaus… O istorijos pradžia – ne Lietuva ir net ne Europa. Praėjus keletui metų po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, koncertavome Amerikoje. Į koncertus ateidavo beveik be išimties tik lietuviai: ir tie, kurie čia atvyko prieškariu, ir tie, kurie čia atklydo pastaraisiais metais. Mūsų koncertai sutraukdavo daug buvusių kraštiečių. Sunku buvo patikėti, jog jų šioje šalyje tiek daug. Teko netgi neplanuotus koncertus organizuoti, nes norinčių pasiklausyti mūsų dainuojamų dainų tikrai buvo daug. Po vieno koncerto organizatoriai pranešė, kad su manimi nori pasikalbėti garbaus amžiaus vyriškis (dabar aš pati tokio amžiaus, kaip tas žmogus buvo tada), nes jis, pasirodo, kilęs iš mano gimtojo miesto. Svarbiausia, mano pavardė jam pasirodė žinoma, todėl vyriškis panoro sužinoti apie mane daugiau – o gal esame giminaičiai. Nors tą dieną jaučiausi labai pavargusi (tai jau buvo trečias tos dienos koncertas), negalėjau atsisakyti. Susitikome… (Tęsinys 2021 11 27 laikraštyje)
Related Articles
Apmąstymų laikas
Genovaitė ŠNUROVA Dabar gyvenu kitaip: nebesižvalgau į kalendorius, nebekreipiu dėmesio į laikrodžius, ne visada žinau, kokia šiandien savaitės diena. Rytais keliuosi tik tada, kai nuo gulėjimo paskausta šonus, vakarais guluosi, kai akių vokai tampa tokie sunkūs, taip sukimba blakstienos, kad niekaip neatplėši. Veiklos, žinoma, susirasčiau, bet nieko daryti nenoriu. Kartais visą dieną sėdžiu terasoje […]
Iš akių – tai ir iš širdies…
Genovaitė ŠNUROVA. Į kapines ateinu beveik kasdien. Ypač tada, kai reikia nusiraminti, kai kažko pritrūksta, kažko maža ar šiaip kokia neganda įsisuka. Pavaikštau, paskaitau pavardes paminkliniuose akmenyse ir nusiraminu. Juk čia guli tiek daug mano pažįstamų, giminaičių, draugų, kuriems gyvenime vis kažko trūko, kažko nepasidalijo netgi patys artimiausi giminaičiai. Štai vienas šalia kito ramiai guli […]
Antroji jaunystė nesugrįžo…
Genovaitė ŠNUROVA. Pabudau, bet dar neskubėjau lipti iš lovos. Ir ne vien todėl, kad buvo dar labai anksti, o greičiau dėl to, kad vis dar sunkoka buvo patikėti, jog tikrai esu namie. Pagaliau namie.Tiesiog gulėjau ir mėgavausi ramybe, leidau mintims šokinėti nuo vieno gyvenime buvusio įvykio prie kito, nuo pastaraisiais mėnesiais padarytų klaidų ir, tikiuosi, […]