Genovaitė ŠNUROVA. Senoka istorija. Jai gal apie dvidešimt metų, bet pamiršti vis dar negaliu. Ją prisiminus, kartais juokas suima, o kartais taip liūdna pasidaro, jog net pašiurpstu. Pagalvoju apie savo pirmąją meilę, pasvarstau, kaip susiklostė jo likimas, kur jis gyvena. Be abejo, aš norėčiau su tuo žmogumi susitikti, bet nenorėčiau, jog ir jis, tą patį sumanęs, užkluptų mane netikėtai. Tikrai nenorėčiau… Neabejoju, kad abiejų pagrindinių šios istorijos herojų jau nebėra tarp gyvųjų (nors ką gali žinoti), nes ir tada jie jau buvo garbaus amžiaus… O istorijos pradžia – ne Lietuva ir net ne Europa. Praėjus keletui metų po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, koncertavome Amerikoje. Į koncertus ateidavo beveik be išimties tik lietuviai: ir tie, kurie čia atvyko prieškariu, ir tie, kurie čia atklydo pastaraisiais metais. Mūsų koncertai sutraukdavo daug buvusių kraštiečių. Sunku buvo patikėti, jog jų šioje šalyje tiek daug. Teko netgi neplanuotus koncertus organizuoti, nes norinčių pasiklausyti mūsų dainuojamų dainų tikrai buvo daug. Po vieno koncerto organizatoriai pranešė, kad su manimi nori pasikalbėti garbaus amžiaus vyriškis (dabar aš pati tokio amžiaus, kaip tas žmogus buvo tada), nes jis, pasirodo, kilęs iš mano gimtojo miesto. Svarbiausia, mano pavardė jam pasirodė žinoma, todėl vyriškis panoro sužinoti apie mane daugiau – o gal esame giminaičiai. Nors tą dieną jaučiausi labai pavargusi (tai jau buvo trečias tos dienos koncertas), negalėjau atsisakyti. Susitikome… (Tęsinys 2021 11 27 laikraštyje)
Related Articles
Išgalvota meilė
Dabar mane gelbsti nedarbingumo pažymėjimas. Nebesijaučiu didele ligone, bet visiems, norintiems mane aplankyti, sakau, kad prie visų kitų ligų prisidėjo dar ir gripas. Taigi yra didelė tikimybė užsikrėsti. O iš tikrųjų tai nesergu aš jokiu gripu. Ir nesirgau. Tiesiog nenoriu, kad kas nors pas mane ateitų. Kol kas nenoriu nieko matyti, su niekuo kalbėtis. […]
Savo laimę parsivedė pati
Genovaitė ŠNUROVA. Arūnė – mano kurso draugė. Tiksliau, buvusi. Kartu tame pačiame institute studijavome matematiką. Kurse tebuvome tik dvi merginos. Tiesa, pirmame kurse jų buvo daugiau, bet vėliau nubyrėjo, mat esą matematika – vyriškas mokslas.Netgi tada, kai tapome kurso draugėmis, kurį laiką su Arūne beveik nebendravau. Ilgai negalėjau perprasti jos charakterio, nesupratau kai kurių elgesio […]
Kodėl lemtis jos nemylėjo?
Genovaitė ŠNUROVA Ir vėl kaltinu lemtį, nes nesugalvoju, ką dar būtų galima apkaltinti. Tiesa, į tą pačią grafą dar ir meilę įrašyčiau, bet ir tai jau nieko nebepakeis. Tik vakar viskas baigėsi. Tik vakar apraudotas, palyginti, jaunos moters atsisveikinimas su šiuo pasauliu. Skaudžiausia, kad ne tėviškės smiltimis jos palaikai užpilti, ne šventikas atliko laidojimo apeigas… […]
