Genovaitė ŠNUROVA. Senoka istorija. Jai gal apie dvidešimt metų, bet pamiršti vis dar negaliu. Ją prisiminus, kartais juokas suima, o kartais taip liūdna pasidaro, jog net pašiurpstu. Pagalvoju apie savo pirmąją meilę, pasvarstau, kaip susiklostė jo likimas, kur jis gyvena. Be abejo, aš norėčiau su tuo žmogumi susitikti, bet nenorėčiau, jog ir jis, tą patį sumanęs, užkluptų mane netikėtai. Tikrai nenorėčiau… Neabejoju, kad abiejų pagrindinių šios istorijos herojų jau nebėra tarp gyvųjų (nors ką gali žinoti), nes ir tada jie jau buvo garbaus amžiaus… O istorijos pradžia – ne Lietuva ir net ne Europa. Praėjus keletui metų po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, koncertavome Amerikoje. Į koncertus ateidavo beveik be išimties tik lietuviai: ir tie, kurie čia atvyko prieškariu, ir tie, kurie čia atklydo pastaraisiais metais. Mūsų koncertai sutraukdavo daug buvusių kraštiečių. Sunku buvo patikėti, jog jų šioje šalyje tiek daug. Teko netgi neplanuotus koncertus organizuoti, nes norinčių pasiklausyti mūsų dainuojamų dainų tikrai buvo daug. Po vieno koncerto organizatoriai pranešė, kad su manimi nori pasikalbėti garbaus amžiaus vyriškis (dabar aš pati tokio amžiaus, kaip tas žmogus buvo tada), nes jis, pasirodo, kilęs iš mano gimtojo miesto. Svarbiausia, mano pavardė jam pasirodė žinoma, todėl vyriškis panoro sužinoti apie mane daugiau – o gal esame giminaičiai. Nors tą dieną jaučiausi labai pavargusi (tai jau buvo trečias tos dienos koncertas), negalėjau atsisakyti. Susitikome… (Tęsinys 2021 11 27 laikraštyje)
Related Articles
Gyvenimas nepaliko pasirinkimo
Genovaitė Šnurova Žinau, kad savo gyvenimo istorijas dažniausiai pasakoja moterys. Gal jos atviresnės? Gal joms labiau skauda? Gal jos labiau jaučiasi nuskriaustos ir nelaimingos? Gal. Nežinau. Noriu pasakyti, kad ir vyrai klysta pasirinkdami ne tas moteris, ne su tomis mylimosiomis kurdami bendrą gyvenimą. Ir vyrai skaudžiai nusivilia. Ir jiems ne mažiau skauda.Prisipažįstu, kad aš esu […]
Keturios mamos, o tėtis vienas
Mūsų kaimelyje, pačiame rajono užkampyje, tebuvo dvylika trobų. Trys iš jų – negyvenamos. O ir iš viso kaimelis buvo tarsi visiškai atskira respublika: toli nuo pagrindinio kelio, dar toliau nuo artimiausių didesnių kaimų, tuo labiau miestelių. Žodžiu, galima sakyti, kad tai ne tik valdžios, bet netgi Dievo užmirštas kampelis su pačių sugalvotais, bet niekur neužrašytais […]
Nustebinti galima ir po dvidešimt metų…
Genovaitė ŠNUROVA Tą dieną viskas nesisekė: pirmiausia ant balta staltiese uždengto stalo išliejau kavą, tada skubėdama kažkaip negrabiai iš palto kišenės traukiau telefoną, o jis išslydo iš rankų, nukrito ant žemės ir sudužo. Susinervinusi sprukau pro duris, nes bijojau pavėluoti į autobusą, nuvešiantį mane į darbą. Spėjau. Tiesiog įšokau į jį paskutinę sekundę. Tiksliau – […]
