Genovaitė ŠNUROVA. Senoka istorija. Jai gal apie dvidešimt metų, bet pamiršti vis dar negaliu. Ją prisiminus, kartais juokas suima, o kartais taip liūdna pasidaro, jog net pašiurpstu. Pagalvoju apie savo pirmąją meilę, pasvarstau, kaip susiklostė jo likimas, kur jis gyvena. Be abejo, aš norėčiau su tuo žmogumi susitikti, bet nenorėčiau, jog ir jis, tą patį sumanęs, užkluptų mane netikėtai. Tikrai nenorėčiau… Neabejoju, kad abiejų pagrindinių šios istorijos herojų jau nebėra tarp gyvųjų (nors ką gali žinoti), nes ir tada jie jau buvo garbaus amžiaus… O istorijos pradžia – ne Lietuva ir net ne Europa. Praėjus keletui metų po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, koncertavome Amerikoje. Į koncertus ateidavo beveik be išimties tik lietuviai: ir tie, kurie čia atvyko prieškariu, ir tie, kurie čia atklydo pastaraisiais metais. Mūsų koncertai sutraukdavo daug buvusių kraštiečių. Sunku buvo patikėti, jog jų šioje šalyje tiek daug. Teko netgi neplanuotus koncertus organizuoti, nes norinčių pasiklausyti mūsų dainuojamų dainų tikrai buvo daug. Po vieno koncerto organizatoriai pranešė, kad su manimi nori pasikalbėti garbaus amžiaus vyriškis (dabar aš pati tokio amžiaus, kaip tas žmogus buvo tada), nes jis, pasirodo, kilęs iš mano gimtojo miesto. Svarbiausia, mano pavardė jam pasirodė žinoma, todėl vyriškis panoro sužinoti apie mane daugiau – o gal esame giminaičiai. Nors tą dieną jaučiausi labai pavargusi (tai jau buvo trečias tos dienos koncertas), negalėjau atsisakyti. Susitikome… (Tęsinys 2021 11 27 laikraštyje)
Related Articles
Tikrasis dėkingumas viešumos nemėgsta
Atsitiktinė pažintis ir iš anksto neplanuotas pokalbis su garbaus amžiaus vyru privertė susimąstyti. Netgi daugiau – tas pokalbis vis neišeina iš galvos. Neduoda ramybės mintis, kad būtent toks gerumas, būtent tokia pagalba ir yra tikrasis nuoširdumas, tikra padėka už kažkada patirtą rūpestį, atjautą, supratingumą. O dabar apie viską iš eilės. Utenos autobusų stotyje šalia manęs, […]
Ir vėl Naujieji
metai…
Genovaitė Šnurova Kartais pagalvoju, kad gal paroje ne dvidešimt keturios valandos, o gerokai mažiau, kad gal ir žemė greičiau sukasi, nes, rodos, tik ką siautė pavasarinė žiedų pūga, o štai jau vėl Naujieji metai visai šalia. O mano gyvenime metų sandūros laikas nelabai linksmas. Būtent per naujųjų sutiktuves dužo svajonės, griuvo išankstiniai planai, širdį užvaldė […]
Ir reikėjo gi šitaip…
Genovaitė ŠNUROVA. Gal kažkuo nusidėjau gyvenimui, kad jis man šeiminės laimės pašykštėjo. Turėjau keturias seseris (dvi jau mirusios), bet tik aš viena likau netekėjusi. Mano klasės draugės irgi visos ištekėjo, o aš vis ne. Bendrakursės irgi sukūrė šeimas, o aš kaip ne, taip ne. Kartais pagalvoju, kad ne vien likimas man buvo nedraugiškas, bet ir […]