Genovaitė ŠNUROVA. Senoka istorija. Jai gal apie dvidešimt metų, bet pamiršti vis dar negaliu. Ją prisiminus, kartais juokas suima, o kartais taip liūdna pasidaro, jog net pašiurpstu. Pagalvoju apie savo pirmąją meilę, pasvarstau, kaip susiklostė jo likimas, kur jis gyvena. Be abejo, aš norėčiau su tuo žmogumi susitikti, bet nenorėčiau, jog ir jis, tą patį sumanęs, užkluptų mane netikėtai. Tikrai nenorėčiau… Neabejoju, kad abiejų pagrindinių šios istorijos herojų jau nebėra tarp gyvųjų (nors ką gali žinoti), nes ir tada jie jau buvo garbaus amžiaus… O istorijos pradžia – ne Lietuva ir net ne Europa. Praėjus keletui metų po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, koncertavome Amerikoje. Į koncertus ateidavo beveik be išimties tik lietuviai: ir tie, kurie čia atvyko prieškariu, ir tie, kurie čia atklydo pastaraisiais metais. Mūsų koncertai sutraukdavo daug buvusių kraštiečių. Sunku buvo patikėti, jog jų šioje šalyje tiek daug. Teko netgi neplanuotus koncertus organizuoti, nes norinčių pasiklausyti mūsų dainuojamų dainų tikrai buvo daug. Po vieno koncerto organizatoriai pranešė, kad su manimi nori pasikalbėti garbaus amžiaus vyriškis (dabar aš pati tokio amžiaus, kaip tas žmogus buvo tada), nes jis, pasirodo, kilęs iš mano gimtojo miesto. Svarbiausia, mano pavardė jam pasirodė žinoma, todėl vyriškis panoro sužinoti apie mane daugiau – o gal esame giminaičiai. Nors tą dieną jaučiausi labai pavargusi (tai jau buvo trečias tos dienos koncertas), negalėjau atsisakyti. Susitikome… (Tęsinys 2021 11 27 laikraštyje)
Related Articles
Neįgalią dukrą prižiūrinti Naira: man užtenka ją apsikabinti ir suprasti, kad svarbiausia gyvenime yra meilė
Gyvenimas retai klostosi pagal mūsų planą – tai Naira suprato prieš 21 metų gimus dukrai Elzei. Cerebrinis paralyžius – šie žodžiai iš pradžių skambėjo kaip nuosprendis, tačiau laikui bėgant tapo šeimos kasdienybės dalimi. Toje kasdienybėje Naira išmoko atrasti ne tik naujas prasmes, bet ir stiprybę, apie kurią anksčiau nė neįtarė. „Gyvename rutinoje. Kai viskas vyksta […]
Nepamirštamos akimirkos
Genovaitė ŠNUROVA. Gegužė. Nors pro langą pasižiūrėjus taip neatrodo. Vėjas lyg pasamdytas darbštuolis stengiasi iš paskutiniųjų: taip lanksto netgi apystorius medžius, jog atrodo, kad jie neatlaikys – nusilenks iki žemės pripažindami vėjo galybę ir, supratę, kad priešintis neverta, pasiduos…Gegužė. Žvilgtelėjau pro langą dar kartą ir apstulbau – sninga. Balta balta sodo žemė. Tik po akimirkos […]
Ilgas kelias į laimę
Genovaitė Šnurova Dvi mažo kaimelio šeimos, gyvenusios labai netoli viena kitos, puikiai sutarė: vieni kitiems talkino ūkio darbuose, kartu šventes šventė, į bažnyčią važiavo, vieni kitų vaikus krikštijo. Tiesa, jų sodybos buvo atskirtos gal senolių sodintų labai aukštų eglių juosta, todėl kaimynai negalėjo matyti vieni kitų, bet, reikalui esant, galėjo susišūkauti. Dažnai būtent taip ir […]