Atvirumo valandėlė

Genuose užkoduota nelaimė

Mano kaimynė Jolanta tikrai nebuvo gražuolė, bet viską atpirkdavo jos linksmumas, nuo veido niekada nedingstanti šypsena, neeilinis sugebėjimas bendrauti tiek su vaiku, tiek su senoliu. Kai kurie kaimo žmonės taip ir sakydavo, kad jeigu kažkas slegia sielą, tai eik pas Jolantą, išsipasakok nieko neslėpdamas, savęs neteisindamas, nuskriaustuoju neprisistatydamas, ir „gausi išrišimą“. Ji ne tik dėmesingai tavęs nepertraukdama išklausys, po to keletą minučių patylės ir tars savo žodį. Tokį žodį, kuris, rodos, perskros kiaurai, palies netgi pačias jautriausias sielos stygas, netgi nepasakytas mintis išvilks į dienos šviesą, o tada apsisuks ir paprasčiausiai nueis. Žodžiu, pasakiau, ką reikėjo pasakyti, o tu žinokis… Po jos ištartų žodžių visada reikėdavo keleto minučių „sugrįžti į save“, bet po to tiesiog nevalingai imdavai elgtis taip, kaip ji pasakė. O dar vėliau dar nevalingiau suprasdavai, kad tai padeda…

Tęsinį skaitykite 2022 07 02 „Utenyje“