Atvirumo valandėlė

Meilė be atsako

                      Vienos viešnagės pas tetą Marijoną (visi ją vadino Maryte) metu sužinojau, galima sakyti, tragiškus trijų jos kaimynystėje gyvenusių seserų Stasės, Bronės ir Onos likimus. Gal ir nebūčiau sužinojusi (juk tetą aplankau tik keletą kartų per metus, bet anksčiau net tokios kalbos nebuvo), jei, ir atsitik taip, man beviešint nebūtų mirusi Ona, viena seserų, gyvenusių visai šalia mano tetos. 

                      Kadangi teta jau sunkokai vaikšto (rudenį jai sukaks devyniasdešimt metų), aš ją lydėjau ir į šermenis, ir į laidotuves. Kai grįžome iš kapinių, ji man ir papasakojo seserų gyvenimo istoriją…

                      … Trys gražuolės seserys (viena jų mano tetos bendraamžė) buvo beveik pametinukės. Jų motina buvo siuvėja, todėl mergaites puošdavo pačios siūtomis suknelėmis. Ne, neišgalėjo ji pripirkti naujų medžiagų, bet matytumėte, kaip išradingai iš dviejų ar trijų išaugtinių suknelių kuriai nors mergaitei sukurpdavo naują. Būdavo ir taip, kad moterys, atėjusios atsiimti joms pasiūtos suknelės, palaidinės ar kokio kitokio drabužio, likusių medžiagos atraižų nepasiimdavo. Tos didesnės ar mažesnės audinių skiautės siuvėjai labai praversdavo, nes būtent iš jų atsirasdavo naujų drabužėlių visoms trims dukrytėms.

                      Mergaitės  nebuvo lepinamos. Tėvai jų nelaikydavo be darbo. Tėvas atvirai sakydavo, kad jų galvelės dideliems mokslams nepritaikytos, todėl, šiaip ne taip baigusios tuometinę, rodos, septynmetę mokyklą, rinkosi praktiškas profesijas. Stasė tapo virėja, Bronė išmoko žiesti puodus, o Ona pasirinko daržininkės kelią. Net ir nuotakų amžiaus sulaukusios, visos trys dukros gyveno pas tėvus. Tiesa, rytais kiekviena išvažiuodavo į savo darbą, o vakarais visada sugrįždavo.

                      Nežinia, kiek laiko būtų užsitęsęs toks, vadinkim, nusistovėjęs gyvenimas, jei gretimame name nebūtų įsikūrusi šeima, turinti suaugusį sūnų Kostą ir dvi jaunesnes dukras. Tai, kad atsirado nauji kaimynai, žinoma, nieko blogo. Blogai tai, kad visos trys seserys įsimylėjo Kostą. Kažkurį laiką savo jausmus viena nuo kitos slėpė, bet, kaip sako liaudis, meilės ir kosulio nepaslėpsi…

                      Seserys tapo konkurentėmis. Suprantama, tai per švelniai pasakyta. Jos ėmė viena kitos neapkęsti, kerštauti, skleisti įvairias  paskalas, stengėsi visokiais būdais palenkti mylimąjį į savo pusę.

                      Kostas ilgokai tik šaipėsi iš kaimynių elgesio. Jų tarpusavio kova jam kažkurį laiką buvo lyg žaidimas, savotiškas gyvenimo paįvairinimas, bet kai tokie santykiai tapo viso kaimo pajuokos objektu, vyriškis mėgino pasikalbėti su visomis trimis seserimis ir kartu, ir atskirai. Pokalbiai laukto rezultato nedavė. Po kurio laiko Kostas, neapsikentęs apkalbų ir patyčių, netgi išvažiavo iš kaimo. Matyt, tikėjosi, kad viskas savaime susitvarkys. Kaip sako – „iš akių, tai ir iš širdies“. Nesusitvarkė…

                      Seserys, sužinojusios, kad Kostas nuo jų paprasčiausiai pabėgo, nesėdėjo rankų sunėrusios ir nerypavo iš sielvarto. Greitai sumojo, kad būtina kažką daryti. Visos trys išsinuomojo skirtingus butus tame pačiame mieste, kur, kaip įtarė, ir Kostas įsikūrė, nes nebegalėjo matyti viena kitos. Netgi pas tėvus nebeparvažiuodavo, nors jiems jau labai reikėjo dukrų pagalbos. 

                      Kaimynai tolimesnių šitos meilės istorijos smulkmenų nežinojo. Gal nelabai ir domėjosi, gal ši istorija jau buvo ir pabodusi. Užtat kai po poros metų Ona grįžo pas tėvus „su pilvu“, moterys vėl turėjo apie ką kalbėti.

                      Pagimdžiusi sūnelį, Ona gyveno tėvų namuose. Netgi pačios smalsiausios kaimynės nepastebėjo, kad pas ją lankytųsi koks nors vyriškis, suprantama, spėjamas vaiko tėvas. Kostas irgi nesirodė. Net pas savo tėvus jis trumpam užlėkdavo tik tada, kai visos trys jį įsimylėjusios seserys jau buvo išdūmusios į miestą.

                      Pikantiškų naujienų ištroškusios moterėlės  net keletą metų labai nuobodžiavo. Tėvų namuose gyvenančios Onos sūnelis jau gerokai ūgtelėjo. Vieną vasarą, kai nuo rudens berniukas jau turėjo pradėti lankyti mokyklą, kaimą žaibo greičiu apskriejo naujiena – Ona išteka. Svarbiausias moterų rūpestis buvo išsiaiškinti už ko. Tik vestuvių (tiksliau, kuklios santuokos registracijos civilinės metrikacijos biure) išvakarėse paaiškėjo, kad jaunikis, taigi ir berniuko tėvas, ne kas kitas, o Kostas.

Tada ir prasidėjo…

                      Apie nelaimę po keleto dienų vienai kaimo moteriai pranešė mieste gyvenantis jos sūnus. Jis papasakojo, kad Stasė, Onos sesuo, iš sielvarto, jog Kostas vedė ne ją, bandė nusižudyti – nušokti nuo tilto į sraunią upę. Bandymas nepavyko. Pasirodo, moteriai krentant galva žemyn, jos drabužiai užsikabino už kažkokios atsikišusios metalinės atbrailos. Stasė taip ir liko kaboti galva žemyn, nes pati negalėjo nei drabužių atsikabinti, nei pagalbos prisišaukti. Sutikite, net patikėti sunku.

                      Apie keistai kabančią moterį kitą dieną suaugusiems papasakojo prie upės bėgioję vaikai. Iškviesta pagalba sąmonės netekusią nelaimėlę  nuvežė į gydymo įstaigą. Kaimo moterys stengėsi nors kažką sužinoti apie jos sveikatos būklę, bet tokios informacijos joms niekas nesuteikė. Gerokai vėliau, kai Stasė jau buvo apgyvendinta slaugos centre, buvo pasišovusių ją aplankyti. Aplankyti, tai aplankė, bet nieko nesužinojo: Stasė tik žiūrėjo išplėstomis akimis į atvykėles ir tylėjo.

                      Bronės likimas kitoks. Jos dėmesio siekė ne vienas vyriškis, bet ji visus juos atstumdavo. Kažkuo neįtiko net miesto gražuoliu vadinamas netiesioginis jos viršininkas. Kai suprato, kad jis taip lengvai jos nepaleis, niekam nieko nepaaiškinusi išėjo iš darbo.

                      Kitoje darbovietėje  gražiai ir darbščiai moteriai irgi netrūko gerbėjų. Sako, netgi kai kurie vedę vyrai apie ją sparną rėžė, bet Bronė nuo jų meilikavimų  kažkaip išsisukdavo. Kažkokiai draugei ar giminaitei ji yra prasitarusi, kad jei ne Kostas, tai niekas kitas…

                      Mano teta nieko nežinojo apie tolimesnį Stasės gyvenimą. Galbūt seniai jos nebėra tarp gyvųjų. Bronė taip ir neištekėjo, yra dar pakankamai guvi, savarankiška, bet į Onos laidotuves neatvažiavo, nors apie netektį jai buvo pranešta. Gal ir nereikėtų tuo stebėtis, nes visos trys seserys, siekusios to paties vyro meilės, taip įskaudino viena kitą, kad visą gyvenimą nebendravo, net susitikusios nebuvo.

                      Ir į Kosto laidotuves Bronė neatvažiavo. Suprantama, Stasė irgi. Gal jai netgi nebuvo pranešta.

                      Taip likimas sudėliojo trijų seserų gyvenimą…

Genovaitė    ŠNUROVA