Prieš keliolika metų, kai Utenoje stipriai sumažėjo mokinių skaičius ir pasigirdo svarstymų, kad Utenai užtektų ir dviejų gimnazijų, Dauniškio gimnazijos kolektyvas taip pat pajuto nerimą. Dabar ši gimnazija yra labiausiai geidžiama tarp Utenos moksleivių ir šiais metais jau neįstengė priimti visų norinčių čia mokytis. Kokia ji, šiuolaikinė mokykla? Ir kaip tokia mokykla tampama? Į šiuos ir kitus Vytauto Kazelos klausimus atsako Dauniškio gimnazijos direktorė Asta Skeirienė.
Mes jau aštuonerius metus orientuojamės į tai, kad šiuolaikinė mokykla turi suderinti akademinius pasiekimus ir mikroklimatą mokykloje, emocinę būseną. Dabar net ir versle vyksta panašūs procesai – nebeužtenka pasiūlyti darbą, reikia kad ir mikroklimatas būtų geras ir kad darbuotojas gerai jaustųsi. Mokykla eina ta pačia linkme. Kaip mokinys jaučiasi eidamas į mokyklą? Ar jis bijo mokytojų, ar atvirkščiai – supranta, kad mokytojai yra jo pagalbininkai. Kuo tokios įtampos yra mažiau, tuo geriau, nes ką tu bijodamas prisimokysi?
Bet jeigu nėra baimės ir pagarbos mokytojui, tada irgi blogai.
Baimė ir pagarba yra du skirtingi dalykai. Aš dirbu ne su mokiniais, o su mokytojais, ir aš nenoriu, kad jie manęs bijotų. Jeigu nori, kad tave gerbtų, reikia ir elgtis atitinkamai. Jeigu aš trankau stalą kumščiu ir noriu, kad manęs bijotų, tai tikrai nėra gerai. Visiems žmonėms reikia paprasto nuoširdaus bendravimo be jokių vingrybių, apgaudinėjimo ar apsimetinėjimo. To reikia ir vaikams.
Kaip keitėsi mokykla per šiuos 8 metus?
Ji labai pasikeitė. Mes sąmoningai ėjome į pokyčius. 2015 m. mes pradėjome tą kelią. Tada mokykla nebuvo populiari Utenoje. Vaikai tada rinkosi kitas mokyklas. Ir tik tie, kurių niekas nepriimdavo, ateidavo pas mus. Trūko mokinių, o ir pasiekimai nebuvo aukšti. Mes supratome, kad turime keistis. Kalbėjau su mokytojais: jeigu nenorime, kad mokyklą uždarytų, turime keistis. Situacija buvo ganėtinai liūdna, todėl mokytojai irgi pasiryžo pokyčiams. Žinojau vienintelį tikslą – tapti populiariausia mokykla Utenoje. Kad mokiniai norėtų ateiti pas mus mokytis. Niekam, atrodo, dar nesu sakiusi, kad, kaip tai pasiekti, jokio plano neturėjau. Bet vienoje knygoje aš buvau skaičiusi, kad nereikia laukti, kol visame mieste užsidegs žalias šviesoforo signalas. Reikia važiuoti, kai užsidega žalias arčiausiai esančio šviesoforo signalas. Mes neturėjome plano 5 ar 7 metams. Ką tuo metu sugalvojome, tą ir darėme. Sukūrėme „sėkmės kiekvienam“ klases. Kas tai? Akcentavome individualų priėjimą prie kiekvieno moksleivio. Tai yra ne trisdešimties mokinių klasė, o trisdešimt skirtingų asmenybių. Visada norėjau, kad mokytojas į kiekvieną vaiką žiūrėtų kaip į savo vaiką. Ir mokytojai padarė milžinišką darbą. Ir šį požiūrį mes ištransliavome bendruomenei: mes skiriame dėmesį kiekvienam vaikui . Kuriam tėvui tai galėtų nepatikti. Ir pradėjo eiti norintys mokytis pas mus. Tiek tėvams, tiek kolegoms sakau – gera mokykla yra tarsi dvi svarstyklių lėkštės. Ant vienos akademiniai pasiekimai, ant kitos gera mokinio savijauta mokykloje. Šios dvi lėkštės turi būti viename lygyje. Ir tą pusiausvyrą stengiamės išlaikyti.
Kaip suprantu, pagerėjus mikroklimatui, ėmė gerėti ir akademiniai pasiekimai?
Ne iš karto. Po trijų keturių metų. 2021 metais po egzaminų ėmiau skaičiuoti, kiek išaugo mūsų pasiekimai. Žiūriu ir netikiu: 49,7 procento! Paprašiau matematikų perskaičiuoti. Bet ir jų rezultatas buvo toks pat. Nors mes buvome planavę, kad pagerėjimas bus 3–5 procentai. Mūsų egzaminų rezultatai ir toliau auga. Šie metai mums buvo ypač sėkmingi. Turime net septynis šimtukininkus. To nebuvo ne tik mūsų mokykloje, bet turbūt ir visame rajone: lituanistė Audronė Snieganienė išugdė net 5 šimtukininkus! Dar du šimtukininkus išugdė anglistė Valė Markūnienė. Tai nėra joks atsitiktinumas, tai sunkus ir kryptingas darbas. Kiekvienais metais spalio mėnesį aš kalbu su mokytojais, kaip jiems pavyko paruošti gimnazistus brandos egzaminams. Klausinėju, ką darė ir ką dar planuoja daryti. Klausinėju ne dėl to, kad pati norėčiau sužinoti sėkmės paslaptį, o todėl, kad mokytojai galėtų pasimokyti vieni iš kitų. Štai informatikas siūlo daryti du bandomuosius egzaminus, kiti siūlo kitus dalykus. Mes paprašysime, kad mokytoja Audronė pati mums paanalizuotų kas ir kaip. Jei egzaminų rezultatus lengva suskaičiuoti, tai mokinių savijautą pamatuoti kur kas sunkiau. Kiekvienais metais atliekame visos bendruomenės apklausas, tai kiekvieną pavasarį susumavę apklausų rezultatus jau galime spręsti, kokia ji yra. Dabar turime gana neblogą rezultatą penkiabalėje sistemoje – 4,5 balo.
O kaip pasiekiamas toks rezultatas?
Visi mes esame susitarę, kad į mokinį žiūrime kaip į asmenybę. Juk jis toks pat kaip mes visi, tik šiek tiek jaunesnis. Ir jokių įžeidinėjimų, jokių patyčių, jokio balso pakėlimo. Jeigu mokinys jaučia, kad aš jį gerbiu, jis ir mane gerbs. Mes taip pat labai žiūrime, kad nebūtų patyčių tarp mokinių. Tam yra nulinė tolerancija. Ir kiekvienas pasitaikantis atvejis yra stabdomas ir analizuojamas. Turime labai stiprią socialinę pedagogę. Ji eina į klases ir kalbasi su vaikais. Turime specialių poreikių vaikų ir, jei tėvai sutinka, kalbamės su jais. O paskui dirbame su klase, kad specialių poreikių vaikas būtų priimamas toks, koks yra. Iš jo nesityčiojama ir nesijuokiama. Negaliu tvirtinti, kad pas mus visai patyčių nėra. Tai būtų netiesa. Bet mes jas iš karto stabdome.
Ar pas jus ateina mokytis tik motyvuoti vaikai?
Yra įvairių. Ir mes ką pasiekėme, tai pasiekėme su įvairių gebėjimų, įvairios motyvacijos vaikais. Motyvacijos klausimas visada sudėtingas. Kas turi didžiausią įtaką mokinių motyvacijai? Kaip teigia mokslininkai, didžiausią įtaką daro pačių mokinių nusistatyti tikslai. Ir mums tai yra labai svarbu. Devintokai gauna tokį aplanką ketveriems metams. Pirmiausia ką jis turi padaryti, tai įsirašyti savo tikslus. O tikslai labai paprasti, išreikšti pažymiais. Pavyzdžiui: noriu, kad iš matematikos man išeitų aštuoni. Mokytojas kelis kartus per metus sugrįžta prie mokinio išsikeltų tikslų. Pirmą kartą lapkričio mėnesį: štai tu nori, kad metinis matematikos pažymys būtų aštuoni, bet jeigu metinį pažymį vestume dabar, jis būtų šeši. Kartu su mokiniu ir jo tėvais aptariama, ką reikia daryti. Susidėliojami žingsniai. Mokytojas įsipareigoja jam padėti, mokinys – lankyti konsultacijas, o tėvai – aprūpinti mokinį trūkstamomis priemonėmis. Kovo mėnesį vėl grįžtama prie išsikeltų tikslų ir to, ką dar reikia daryti. Negalima išsikelti ir tolimų tikslų. Pavyzdžiui, po keturių metų įstoti studijuoti į vieną ar kitą specialybę. Kai žmogus iš karto gauna kažkokį didelį darbą, jam nusvyra rankos, o kai tai suskirstoma etapais, yra kur kas lengviau. Yra ir tokių atvejų, kai mokinys išsikelia per žemus tikslus. Tuo atveju mokytojas stengiasi įrodyti, kad mokinys gali daugiau.
