Mūsų šios dienos tema apie tai, ką išgyvena į paauglystės etapą įžengę jaunuoliai, su kokiais iššūkiais susiduria. Ir šį karta mums talkins didelę patirtį turinti psichologė Agnė Vaiciukevičienė. Tai profesionali psichologė, šiuo metu studijuojanti kognityvinę elgesio psichoterapiją ir pretenduojanti į psichoterapeutės vardą. Tai yra viena iš psichoterapijos rūšių, aiškinanti, kaip yra susiję žmogaus mintys, emocijos ir elgesys, kokią įtaką žmogaus sprendimams daro jo kertiniai įsitikinimai ir patirtis juos realizuojant. Šiuo metu užsiima privačia praktika ir ją galima rasti Agnės Vaiciukevičienės psichologinių konsultacijų kabinete. Telefono numeris 8 696 42754. Praktinė patirtis maždaug 15 metų. Pirmoji darbovietė – Utenos Dauniškio gimnazija, kur prabėgo keturiolika su puse metų. Kartu jau šešerius metus dirba ir savo privačiame kabinete. Nuolat dalyvavo įvairiuose projektuose. Patirtis daugialypė: nuo pačių mažiausių vaikų iki suaugusių.
Taigi, ką išgyvena į paauglystės etapą įžengę jaunuoliai, su kokiais iššūkiais susiduria?
Pirmiausia jie išgyvena tapatumo krizę. Tai yra natūralus žmogaus raidos tarpsnis, kurį mes visi išgyvenome ar išgyvename, tik skirtingai jį išreiškiame. Tuo laikotarpiu kyla labai daug klausimų, į kuriuos jie bando atsakyti. Yra dar virsmas iš vaiko į suaugusį žmogų, noras dar nepaleisti šeimos, kartu yra didelis noras būti drauge su savo bendraamžiais. Reikia surasti atsakymus į klausimus: kokia profesinė ateitis ir netgi lytinė orientacija, koks aš kaip žmogus, kokios mano vertybės. Be to, fizinė branda: kaip priimti savo besikeičiantį kūną. Kaip rasti vietą bendruomenėje, pritapti prie draugų. Kaip atitikti tam tikrus savo, visuomenės, televizijos kuriamus standartus. Ir kaip nepamesti savęs. Aišku, dar yra labai didelis iššūkis atrasti save kaip asmenybę, atrasti savo stilių. Yra noras išreikšti save per išorę, per aprangą ir kartu labai neišsiskirti iš kitų. Tai išgyvena absoliuti dauguma paauglių. Yra daug vidinių konfliktų, ypač bendravimo srityje, kai norisi išsakyti savo nuomonę, bet ji nesutampa su daugumos nuomone. Jie turi apsispręsti – išdrįsti ir pasisakyti ar nutylėti. Ir tokių iššūkių jie turi labai daug. Vidinis chaosas yra nuolatinis. Kai jie sako: nežinau, aš jais tikiu. Jie tikrai nežino, nesuvokia, neįsisavina.
Tokiame amžiuje turbūt atsiranda ir kartais nelabai paaiškinamas noras prieštarauti?
Taip. Žmonės anksčiau tai vadindavo bambagyslės nukirpimo periodu, kai jie jau nori atsiskirti nuo tėvų, bet kartu dar nori likti šeimos dalimi. Jie nori būti lygiaverčiai ir kad jų nuomonė būtų tokia pat svarbi, kaip ir kitų šeimos narių. Labai dažnai jie prieštarauja, bet kurį laiką pasvarstę sutinka. Tai instinktyvus priešinimasis. Dažnai jie puola prieštarauti net neišgirdę sakinio pabaigos. Ypač tada, kai į juos kreipiamasi liepiamąja nuosaka. Tada jie jaučiasi menkinami, jie kaip asmenybės nori pagarbos ir įsiklausymo.
Kaip šiuo laikotarpiu turi elgtis tėvai? Juk labai daug dalykų į gyvenimą jaunas žmogus atsineša iš šeimos…
Tėvai gali labai daug. Tačiau jie dažnai nuleidžia rankas ir sako: aš nieko negaliu, vaikas suaugo, ir aš nežinau kaip su juo elgtis. Iš tikrųjų jie turi labai daug priemonių. Svarbiausia neįsitraukti į kovą su vaiku dėl valdžios, nebandyti įrodinėti, kad jie vis tiek nugalės. Reikia mokėti bendradarbiauti ir nepriimti asmeniškai pykčio protrūkio metu išsakytų skaudžių žodžių. Kada vaikas tai daro? Kada pajunta nesąžiningumą ir nori kirsti į skaudžiausią vietą. Jeigu jam tai skauda, jis nori, kad ir suaugusiam skaudėtų. Tokiais atvejais reikia bandyti pasikalbėti, kodėl jam atrodo, kad tai yra nesąžininga. Daugiau klausti negu nurodinėti. Pasiūlyti daugiau alternatyvų. Ir kaip galima mažiau direktyvinių nuorodų. Ir tai labai teigiamai atsilieps bendravimo kokybei. Bet yra atvejų, kai negalima derėtis. Ir būtina, kad paauglys žinotų tas ribas. Pavyzdžiui: mes netoleruojame psichotropinių medžiagų, alkoholio vartojimo tiek namuose, tiek už jų ribų. Ramiai paaiškinti, kokios tokiu atveju bus pasekmės. Ne gąsdinant ir ne tada, kai tai jau įvyko, o ramiai kalbantis ir iš anksto. Didžiausia klaida tada, kai sulaukiama, kol tai įvyks, ir baudžiama nelogiškai. Pavyzdžiui, paaugliui įkliuvus su elektronine cigarete iš jo savaitei atimamas telefonas. Paaiškinkit man, kuo tai tarpusavyje yra susiję… Tokiu atveju paauglys pyks, protestuos ir toliau rūkys. Svarbiausia, kad jis iš anksto žinotų, kas jo laukia, jei jis pabandys. Ir labai tikėtina, kad jis pabandys vien todėl, kad yra paauglys. Tokiu atveju turi būti nenuolaidžiaujama, o elgiamasi pagal susitarimą. Pavyzdžiui, jei vaikas žinojo, kad už tokį ar kitokį nusižengimą jam mėnesį laiko nebus skiriami kišenpinigiai, tai taip ir turi būti. Kišenpinigiai turi didesnį ryšį su rūkymu, nes už juos perkami rūkalai. Ir dar viena svarbi mintis: tėvai turi nepamiršti mylėti savo vaikų. Nes tėvai įsitraukę į kovą dažnai nebesugeba pamatyti teigiamų dalykų. Problemos, aišku, dažnai užgožia viską. Ir to, ir ano tiek daug, ir tas, ir anas negerai, bet nereikia prarasti stiprybės, nereikia prarasti meilės vaikui. Ir būtinai jam apie tai nuolat kartoti.
Vytautas Kazela
