Jaunimo kampas

Biologijos mokytojas Mindaugas: „Mane labiausiai džiugina santykis su žmonėmis, ypač mokiniais“

Eglė ŠIMONĖLYTĖ

Utenos Dauniškio gimnazijoje vyko apdovanojimai – Metų mokytoju nominuotas Mindaugas Pranskūnas. Pasidarė įdomu, ko reikia norint tapti Metų mokytoju? Į šį klausimą atsakymas, manyčiau, labai paprastas – geras santykis ir ryšys su vaikas, priėjimas prie jų ir žinojimais, kaip paaugliai gyvena, kas jiems įdomu. Apie ryšio kūrimą Mindaugas užsiminė ne kartą. Įdomu ne tik šis esminis bruožas, bet ir kodėl Mindaugas pasirinko dirbti Utenoje, kas jam sunkiausia buvo vedant pamokas ir, žinoma, – jo išvardyti dalykai, dėl kurių tikrai verta pabandyti dirbti mokytoju.

Kaip sugalvojote būti mokytoju ir dirbti būtent Utenoje ?

Jau vaikystėje norėjau padėti kitiems, tad kilo noras būti gaisrininku, policininku ar mediku. Taip sutapo, kad mokykloje paskutiniais metais apsisprendžiau tapti pedagogu. Studijavau Lietuvos edukologijos universitete ir ketvirtame kurse, kai reikėjo atlikti pedagoginę praktiką, pasirinkau Uteną, kadangi sulaukiau tuometinio Utenos Dauniškio gimnazijos direktoriaus pasiūlymo išbandyti jėgas dirbant biologijos mokytoju. Pamaniau, o kodėl gi ne. Taip ir pasilikau čia.

Kaip atrodė jūsų pirmoji pamoka?

Įdomu paminėti tai, kad mano mokiniai buvo ne keleriais metais jaunesni už mane, o kur kas didesnę gyvenimišką patirtį turintys Dauniškio gimnazijos Suaugusiųjų mokymosi skyriaus mokiniai. Aš, tik iškeptas mokytojas, pradėjau juos mokyt taip, kaip mokė mane universitete, tad pirmą pamoką nuo įtempto dėstymo ir rašymo ant lentos nugara buvo šlapia. Tąkart mokiniai pavyzdingai linksėjo, dirbo, rašė ir tik vėliau jie man pasakė, jog nieko nesuprato ir gal net kiek išsigando tokio mokymo tempo. O aš klausiu: „Tai kodėl jūs nieko nesakėt?“ Jie nuoširdžiai tikino, kad mokytojo kritikuot negalima. Jie – suaugę, labai vertina mokytoją, jo darbą, todėl kritikuot atrodė baisus dalykas. Tąkart nuoširdžiai pakalbėjom, kad galim vieni iš kitų daug ko išmokti. Po to viskas ėjosi kaip sviestu patepta.

Kas buvo sunkiausia, įdomiausia, o gal keisčiausia, kai pradėjote vesti pamokas?

Kai pradėjau dirbti, supratau, kad darbas mokykloje labai dinamiškas: daug klausimų, nuolatinė refleksija ir įsivertinimas, ar viskas buvo gerai, ar mokiniams patiko, ar jiems įdomu, ar jie suprato. Mokiniai ne visada nori daryti tai, ką jiems siūlau. Pavyzdžiui, neperskaito vadovėlio ar nepadaro darbų ir tada tenka išgyventi sunkesnį laiką. Kita vertus, mokykla kuria daug galimybių tobulėti, niekada nesustoti, svarbiausia – neužsibūti viršūnėje. Didžiulis džiaugsmas ir supratimas, kad paprastose situacijose, paprastame klausime, pasidalijime įžvelgi pačias svarbiausias ir gražiausias mokinio savybes – smalsumą, nuoširdumą, ir atvirumą. Mane labiausiai džiugina santykis su žmonėmis, ypač su mokiniais. Tokie dalykai padeda suvokti, kad prasmė – ne tai, kad jie išmoks kokį biologinį procesą, o tai, kad jie turės žmogų, su kuriuo gali pasikalbėti. Man taip pat svarbus ryšys su kolegomis. Tikra dovana, kad turiu nuostabių žmonių kolektyvą.

Kas labiausiai džiugina darbe su vaikais ?

Daugiausiai džiaugsmo mokytojo darbe teikia nuoširdus moksleivių domėjimasis – kai jie patys klausia, galbūt net ir nebūtinai tiesiogiai su dėstoma tema susijusių klausimų, ieško atsakymų. Tai rodo, kad moksleiviai patys galvoja, o ne paprasčiausiai stengiasi prastumti laiką pamokoje ar per daug nemąstydami iškalti vadovėliuose surašytus faktus. Tai ir yra pagrindinis pokytis, kurį savo taikomais šiuolaikiniais pedagogikos metodais siekiu paskatinti. Manau, kad rasti bendrą kalbą su moksleiviais, užsitarnauti jų pasitikėjimą, nėra sunku. Reikia paprasčiausiai būti savimi – nesistengti dirbtinai kurti mokytojo „draugelio“ įvaizdžio ar verstis per galvą, kad būtum visų mėgstamas. Be abejo, kartu nereikia ir kurti kažkokios galios pozicijos, bandyti būti aukščiau mokinių. Nuoširdumas ir žmogiškumas, buvimas savimi daugelyje situacijų leidžia puoselėti gerus santykius, užtikrinti abipusį pasitikėjimą. Tai darbo su moksleiviais prioritetai.

Kokius pagrindinius tikslus sau keliate – ar kuo geriau išmokyti dalyko žinių, ar ir sudominti tuo dalyku, o galbūt norite perduoti moralines nuostatas bei vertybes?

Geras mokytojas ne tik tas, kuris išmoko, bet tas, kuris užmezga ryšį su mokiniu. Žinių pilna internete, knygose, o socialinius, bendravimo įgūdžius reikia padėti puoselėti. Reikia mokyti ne tik atsakyti į klausimus, išspręsti uždavinius, o ir padiskutuoti, įveikti problemas. Kai užmezgi ryšį, jie patiki tavimi, tada jie tavęs jau klauso. Jei mokiniai elgiasi nepagarbiai, tai reiškia, kad jiems stinga meilės. Mokytojas, būdamas suaugęs žmogus, turi to nepriimti asmeniškai, suprasti ir nepykti. Žodžiu, į nemeilę atsakyti meile.

Ką patartumėte tiems, kurie nori būti mokytojais, tačiau nedrįsta, bijo bei tiki mitais ir stereotipais apie sunkų mokytojo darbą ?

Pasakysiu penkias priežastis, kodėl verta pabandyti:

  1. Džiaugsmas. Smagu parodyti jauniems žmonėms, koks nuostabus ir keistas yra pasaulis. Kad dalykai, kurie atrodo savaime suprantami, nebūtinai yra tokie.
  2. Patirtis. Labai naudinga pasitreniruoti, ypač jei planuoji karjerą, kur viešas kalbėjimas – vienas iš prioritetų. Moksleiviai – labai neatlaidi publika. Jei kažką darai neįdomiai ar nuobodžiai – tuoj prarasi auditorijos dėmesį ir šnekėsi pats sau. Gali bandyti moralizuoti „pasidėkite telefonus“, bet žinai, kad čia yra kelias į niekur.
  3. Atsakomybė. Nepakankamai pasiruošti pamokai yra 100 kartų baisiau, nei neparuošti namų darbų. Blogai pasiruošęs pamokai turėsi 45 minutes gėdos.
  4. Patirtis valdant žmogiškuosius išteklius. Kaip užsitarnausi autoritetą netapdamas „kirviu“, „ledo karaliene“ ar „draugeliu“. Nes visa tai yra klystkeliai, kuriuose suklupo ne vienas. Tai aktualu tiek vadovaujant klasei, tiek įmonei.
  5. Stereotipų laužymas. Nepakartojamas jausmas, kai kokiame ratelyje pasakysi, kad dirbi mokytoju. Man taip buvo kokį šimtą kartų: „Ai, tai niekur neįstojai?“ arba „Ne, nieko nesakau, tik šiaip.“

Gal galite papasakoti, tai kuo gi vis dėto gyvena tie šiuolaikiniai paaugliai? Kaip juos sudominti? Ar nebuvo sunku?

Šiandienos mokiniai savo gyvenimo neįsivaizduoja be kompiuterinių žaidimų, elektroninio pašto, interneto, mobiliųjų telefonų, bendravimo sparčiosiomis žinutėmis. Taigi suprantama, kad dėl tokios aplinkos ir sąveikos su ja dabartiniai mokiniai mąsto ir apdoroja informaciją kitaip negu mes, suaugusieji. Mano nuomone, labai svarbu sukurti tokią aplinką klasėje, kad jie galėtų atvirai, be baimės išsakyti savo nuomonę, išgirstų ir gerbtų kitokį požiūrį, o vėliau analizuotų ir padarytų išvadas. Ir nesvarbu, ar kalbame apie klasėje susiklosčiusią situaciją, ar nagrinėjamą temą, principas tas pats – išklausyti, pasakyti, ką tu galvoji, analizuoti ir padaryti išvadą. Tai formuoja laisvai mąstančias, kūrybingas asmenybes. Mokiniai nenori besąlygiškai klausyti mokytojo vien todėl, kad jis yra vyresnis, perskaitęs daugiau knygų, yra įgijęs profesinių žinių, patirties ir t. t. Visa tai išryškėja bendraujant, diskutuojant. Jei mokytojas iš tikrųjų visa tai turi ir mielai tuo dalijasi su mokiniais, jo klausys ir jį gerbs. Mokytojas gali aiškinti, patarinėti, cituoti faktus, pasakoti pamokančias istorijas, motyvuoti, skatinti mokytis ir suteikti reikiamų žinių, bet negali visko išmokyti! Tai mokytojo kompetencijos riba.