Rasa MILERYTĖ
Greta Šukytė – viena iš Užpalių jaunimo muzikos grupės „Dark Light“ narių. Dvyliktos klasės duris netrukus praversianti mergina pasakoja, kad jos kelias į muziką prasidėjo ankstyvoje vaikystėje, kai būdama 5 ar 6 metukų pradėjo kurti eilėraščius. Kadangi tuo metu rašyti dar nemokėjo, eilėraščius į sąsiuvinį užrašydavo močiutė. Vėliau Greta pradėjo lankyti Utenos muzikos mokyklą, kur mokėsi groti akordeonu ir chorinio dainavimo, o netrukus po to buvo pakviesta kaip gitaristė prisijungti prie „Dark Light“. Su Greta kalbėjomės apie grojimą grupėje, muziką plačiąją prasme ir tai, kokią vietą muzika užima jos gyvenime.
Greta, groji Užpalių muzikos grupėje „Dark Light“. Kaip susikirto jūsų keliai?
Tai yra įdomi istorija. Užpalių gimnazijoje dirba puikus muzikos mokytojas Aurelijus Janaudis, jis turi gebėjimą ir noro suburti vaikus, kurie domisi muzika. Grupės pradžia ir buvo tokia. Bet jiems trūko gitaristės. Kartą priėjo prie manęs grupės solistė Medeina ir sako: „Žiūrėk, pradėjai lankyti muzikos mokyklą, gal norėtum groti su mumis grupėje?“ Atsakiau, kad neturiu pakankamai patirties, bet ji mane nuramino, jog visko išmokys. Taigi grupės nariai surado mane, o vėliau prisijungė ir daugiau narių. O aš grupėje groju nuo 7 ar 8 klasės, taigi, apie penkerius metus.
Galbūt pameni savo pirmąjį koncertą?
Kai mokiausi muzikos mokykloje, esu dalyvavusi įvairiuose koncertuose, konkursuose, du kartus su choru dalyvavau „Dainų dainelėje“, o pirmas koncertas su „Dark Light“ įvyko praėjus pusmečiui nuo tada, kai prisijungiau prie grupės. Koncertas vyko mokykloje, į jį susirinko neitin daug žmonių. Tik nežinau kodėl, bet šio koncerto mes niekada oficialiai nelaikėme pirmuoju. Pirmas oficialus koncertas įvyko per Šv. Florijono dieną – Užpaliuose tai yra didelė šventė, be to, tais metais Užpaliai buvo Lietuvos mažoji kultūrinė sostinė. Mes apšildėm kitą grupę. Buvo daug jaudulio, nes ta grupė turėjo kur kas daugiau patirties nei mes. Bijojome nesuklysti – teko galvoti ne tik apie tai, kaip kuo geriau sugrot, bet ir kaip gerai atrodyti. Nepasakyčiau, kad per dabartinius koncertus baimės nebėra, tačiau ji kur kas mažesnė nei per tą koncertą.
Koks jausmas yra būti scenoje, daryti tai, kas patinka, ir žinoti, kad visų žiūrovų dėmesys nukreiptas į tave?
Niekada neakcentavau to, kad koncerto metu esame dėmesio centre. Koncentruojuosi į tai, kad štai stoviu scenoje su labai šauniais žmonėmis ir kartu mes galime sukurti kažką ypatingo. Koncertų metu parodome tai, ką nuveikėme per repeticijas, ir tai suteikia džiaugsmo. Man asmeniškai labai svarbu nesuklysti prieš tuos žmones, su kuriais groju.
Kaip sekasi sutarti grupėje, įveikti kūrybinius iššūkius?
Veiklos pradžioje rūpesčių kildavo mažiau, nes turėjome mažiau muzikinės patirties, mažiau įgūdžių, tad imdavomės lengvesnių kūrinių, tokių, kuriuos tuo metu galėjome atlikti. Grodami ėmėme tobulėti ir dabar jau nebijome imtis sudėtingesnių kūrinių. Iššūkių yra, nes kiekvienam patinka skirtinga muzika, bet juos išsprendžiame diskutuodami. Malonu, kai kiekvienas pagarbiai išsako savo nuomonę – tai leidžia išsigryninti idėjas ir jas išpildyti.
Groti – tai yra darbas ar tokia veikla, kuriai reikia tinkamo nusiteikimo, įkvėpimo?
Nemeluosiu – kartais muzika būna darbas. Kai esi pavargęs, neturi tam nuotaikos ir laiko. Bet tokie atvejai reti. Dažniausiai muzika yra gyvenimo malonumas.
Galbūt turite ritualų, kurie padeda tais atvejais, kai nesinori nieko daryti, bet reikia?
Turiu ritualą, jis padeda ne įveikti nenorą, bet koncertų metu jaustis ir atrodyti kaip įmanoma geriau. Per koncertus mėgstu pasidažyti lūpas raudonu lūpdažiu. Šis ritualas man padeda pasijusti geriausia savo versija.
Ar nesudėtinga koncertus ir repeticijas suderinti su mokslais?
Koncertai ir repeticijos dažniausiai vyksta savaitgalį, tad didesnių sunkumų nėra. Sunkiau buvo derinti mokyklą ir muzikos mokyklą. Ypač paskutiniais metais, kadangi reikėjo ruoštis egzaminų, buvo daugiau pamokų. Būdavo sunkių akimirkų: tarkime, mokykloje turi 7 pamokas, po jų važiuoji į Uteną – į muzikos mokyklą, o grįžus namo dar reikia pasiruošti kontroliniui. Bet viskas yra įmanoma, tereikia motyvacijos ir gebėti susikoncentruoti į tikslą.
O kokių laisvalaikio pomėgių turite?
Buvo laikas, kai labai domėjausi daile, apie dvejus metus tapiau ant drobių. Šis pomėgis išaugo į kitą – fotografiją. Iš pradžių fotografuodavau gamtą, paskui nufotografavau vieną mokyklos renginį ir mokytojai pradėjo sakyti, kad turiu tam talentą, prašyti pafotografuoti kitus mokyklos renginius arba kokią nors miestelio šventę. Dabar fotografija yra vienas iš didesnių pomėgių.
Kokią muziką mėgsti klausytis?
Klausausi roko, nes ir grupėje mes puoselėjame lengvą roką, bet yra ir man patinkančių pop dainų, taip pat klausausi kantri. Neapsiriboju vienu muzikos stiliumi ir jei kas nors pasiūlo pasiklausyti dainą, kuri nėra man artimo stiliaus, vis tiek neatsisakau, nes labai įdomu pamatyti, kaip skamba kiti muzikos žanrai.
Kaip muzika įprasmina tavo gyvenimą?
Muzika padeda išreikšti ir išgyventi jausmus. Nesvarbu, kokia veikla užsiimi – groji pats ar klausaisi muzikos, – bet su muzika laimingi gyvenimo momentai gali atrodyti dar laimingesni, o liūdni gali atrodyti truputį geresni, nes muzika tave supranta.
Jei kitame gyvenime atgimtum muzikos instrumentu, kokį instrumentą, išskyrus gitarą, pasirinktum?
Atgimti smuiku turbūt negalėčiau, o atmetus visas gitaras, būtų smagu atgimti būgnais. Sakoma, kad būgnai ir bosinė gitara yra ir grupės, ir apskritai muzikos pagrindas. Būgnai skamba labai įvairiai – jie gali būti ir subtilūs, ir aštrūs. Man patiktų būti instrumentu, su kuriuo galima išgauti įvairius garsus.
Jei visą gyvenimą galėtum klausytis tik vieno kūrinio, koks tai būtų kūrinys?
Turbūt negalėčiau visą gyvenimą klausytis tik vieno kūrinio. Mėgstu daug ką, be to, augant keičiasi ir muzikinis stilius. Tad apsiriboti viena daina būtų neįmanoma.
Su kokia grupe arba atlikėju ryžtumeisi išvykti į labai tolimą kelionę?
Nežinau, ar mano talentas leistų koncertuoti su visais man patinkančiais atlikėjais, bet jei galėčiau rinktis bet ką, iš lietuvių atlikėjų pasirinkčiau Moniką Liu, nes ji yra ypatingo balso meistrė. O iš užsienio atlikėjų pasirinkčiau Adelę. Ši moteris ne tik turi nepaprastą balsą, bet ir gali papasakoti intriguojančių istorijų. YouTube esu mačiusi ne vieno jos koncerto ištrauką – mane žavi, kad su kiekvienu savo gerbėju ji elgiasi kaip su draugu.
Kaip įsivaizduoji save kaip muzikantę po 30-ies metų?
Po 30-ies metų, ko gero, mokysiu savo vaikus muzikos. Muzika turbūt netaps mano pagrindiniu išsilavinimu, nes Lietuvoje muzikos industrija nėra tokia plati, bet labai tikiuosi, kad tai išliks didžiausiu mano pomėgiu. Norėčiau ateityje sukaupti tiek patirties, kad galėčiau kažko išmokyti ir vaikus, ir kitus žmones.
Artėja ruduo – rudenį praversi dvyliktos klasės duris. Ko norėtum sau palinkėti šiems mokslo metams?
Ištvermės ir kantrybės, nes, kiek girdėjau, dvyliktoje klasėje nėra viskas lengva ir paprasta. Reikės didelio susikaupimo, kad per dvylika metų įgytas žinias pavyktų sudėti į egzaminų, kurie yra labai svarbūs gyvenime, lapus.
