Rasa MILERYTĖ. Adelė Bražėnaitė – tautodailininkė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, įvairių parodų dalyvė, konkursų laureatė. Sertifikuotų tautinio paveldo produktų – medžio raižinių atspaudų, vašku margintų margučių, skutinėtų margučių, popieriaus karpinių langų užuolaidų, lentynų papuošalų – tradicinė amatininkė. Senojo drožybos, margučių marginimo, karpymo amato puoselėtoja. Jaunoji menininkė, šiuo metu bebaigianti grafinių komunikacijų dizaino studijas, sako, kad liaudies menas jai – galimybė išreikšti save, o tautodailę ji mato kaip reiškinį, kuriuo esame išskirtiniai visame pasaulyje. Su A. Bražėnaite kalbėjomės apie tai, kaip gimsta jos kūriniai, ar jaunas menininkas turi galimybių būti pastebėtas, kiek menininkui svarbu įvertinimas ir kokie keliai ją atvedė į tautodailę.
Adele, esate tautodailininkė. Tautodailė, bent kiek aš matau aplink save, paprastai yra vyresnių žmonių užsiėmimas. Ar jaunas žmogus šioje srityje gali realizuoti save? Kokie keliai jus atvedė į liaudies menus?
Šeimoje augome keturi vaikai. Visi buvome labai kūrybiški, nuo pat mažumės užsiėmėm menais. Šiuolaikiniams vaikams dažnai lieka nedaug laiko kūrybai dėl telefonų, kompiuterių integracijos į kasdienį gyvenimą, o tada mes leisdavom laiką vieni su kitais. Nuo vaikystės matėme pavyzdį, kaip kuriamas liaudies menas, tad natūralu, kad jis tapo ir mūsų gyvenimo dalimi. Mamos pastangomis formavosi supratimas, kad tautodailė yra tai, kuo mes galime būti išskirtiniai. Todėl tiek aš, tiek mano sesuo ir broliai stengiamės išlaikyti savo tradicijas, papročius ir vis grįžtam prie liaudies meno.
Labai džiaugiuosi, kad mums niekad nebuvo nurodinėjama, ką ir kaip privalome daryti. Mums neliepė būtinai užsiimti liaudies, tautodailės menais, kūryboje buvo duodama laisvė.
Savo jėgas esu išmėginusi įvairiose meno srityse. Ypač daug laiko skyriau keramikai, aštuonerius metus lankiau keramikos būrelį. Taip pat esu baigusi muzikos mokyklą. Visgi labiausiai patraukė vaizduojamoji dailė. Kai mokiausi aštuntoje ar devintoje klasėje, mama amatų centre „Svirnas“ organizavo medžio raižinių edukacinius užsiėmimus. Tuo metu buvo vasaros atostogos, trūko veiklos, tad dalyvavau edukacijoje. Štai tada susidomėjau raižiniais. Pradėjau nuo medžio raižinių, o po kurio laiko perėjau į linoleumo raižinius – linoleumas suteikia galimybių viename darbe papasakoti daugiau.
Kaip manote, polinkis į meną yra įgimtas ar jį nulemia aplinka, kurioje augame? Ir ar kuriant užtenka talento, ar reikia įdėti ir pastangų?
Gali būti, kad tai yra įgimta, tačiau jei gabumai nebus puoselėjami, jie vargu ar atsiskleis, o kartais gal netgi nebus sužinota, kad turi talentą vienai ar kitai meno sričiai. Liūdna, kad jauni žmonės bijo savęs ieškoti, bijo klysti. Juk jaunystė – kaip tik tas laikas, kai gali ieškoti, klupti ir vėl stotis. Per šias patirtis randi save.
Abejoju, ar kuriant gali užtekti tik talento. Neįdedant pastangų, tobulėjimas bus lėtesnis. Bet jei stengsiesi, daug dirbsi, tu ne tik tobulėsi, bet ir greičiau būsi pastebėtas. Jei turi tikslų, neišvengiamai teks dirbti. Aš šiuo metu ir studijuoju, ir dirbu visu etatu, ir užsiimu raižiniais. Tikrai viskas įmanoma, taip ir turi būti.
Kaip gimsta jūsų kūrinys: jis atsiranda spontaniškai, tarsi stichija, ar yra iki menkiausių smulkmenų apmąstytas?
Yra darbų, kurie daromi pagal užsakymą, toks buvo šventojo Jurgio lino raižinys. Žinojau temą ir po truputį dėliojau siužetą. Niekad nenupiešiu visko vienu prisėdimu. Man svarbiau ne rezultatas, o procesas, todėl procesas vyksta ganėtinai lėtai.
Pirmiausia piešiu pagrindinę figūrą, o paskui po truputį plėtoju siužetą. Raižiniai nuo profesionalios grafikos skiriasi tuo, kad liaudies raižiniuose yra labai stipri centrinė figūra. Mano darbuose irgi galima pamatyti, kad visas veiksmas prasideda ir skleidžiasi nuo pagrindinės figūros. Tarkim, kurdama raižinius pagal pasaką „Eglė žalčių karalienė“ arba pagal poemą „Jūratė ir Kastytis“ centre vaizdavau pagrindinius personažus, pavyzdžiui, Jūratę ir Kastytį, o tada jau Kastyčio motiną, Perkūną, pilis po vandeniu, bangas. Kurdama pagrindinį siužetą, Jūratės ir Kastyčio simbolius, nežinojau, kas bus šalia jų, tai – proceso dalis.
Ar ilgesnį laiką dirbant prie vieno kūrinio nedingsta įkvėpimas?
Manau, kad skubos darbas nėra lygus tam darbui, kuris yra išjaustas ir apgalvotas. Motyvacija nedingsta, atvirkščiai – kai imuosi darbo, gyvenu mintimis apie jį, ir kartais visiškai netikėtai gali ateiti idėja, ką ir kaip pavaizduoti tame raižinyje. Niekada neskubinu savo darbų, jiems visiems ateina laikas.
Ką jums asmeniškai reiškia kūryba, besiremianti tradicijomis?
Liaudies menas, tradicinis menas tapo svarbia mano kūrybos dalimi. Iki karantino tai buvo dalykas, leidęs su parodomis, edukacijomis keliauti ne tik po Lietuvą, bet ir po pasaulį. Liaudies menas man yra galimybė kūryboje išreikšti ir atrasti save. Tiesiog pabūti su savimi, savo mintimis. Tradicinis menas suteikia man ramybės pojūtį.
Kaip suprantu, savo darbais siekiate puoselėti senąsias tradicijas, senuosius amatus. O ar tradicinėje kūryboje lieka erdvės ištransliuoti unikalų savo pasaulio matymą?
Be abejo. Kaip minėjote, esu jaunas žmogus, nors šiaip jau dauguma liaudies meno puoselėtojų yra vyresnio amžiaus. Čia atsiranda skirtumų, nes nuo amžiaus, nuo laikmečio, kuriame augai, priklauso tai, kaip interpretuosi simbolius. Aš šventąjį pavaizduosiu kitaip nei už mane vyresnis žmogus. Kuo jaunesni žmonės ateina į liaudies meną, tuo tas menas tampa įvairesnis. Liaudies menui labai reikia jaunų žmonių, kurie ateitų su savo idėjomis, nebijodami dalytis savo interpretacijomis.
Ar ateina jaunų žmonių? Ar liaudies menas išliks?
Ateina. Liaudies menas tikrai neišnyks. Tik gal reikėtų labiau edukuoti jaunus žmones, pasakoti jiems, kad liaudies menas nėra prastesnis nei profesionalus menas ir kad riba tarp liaudies ir profesionalaus meno yra labai menka. Labai dažnai liaudies menas netgi lenkia profesionalųjį. Jauni kūrybingi žmonės, ateinantys į liaudies meną, vyresniąją kartą skatina tobulėti.
Neretai menininkai pasakoja, kad jų kūrybos procesus lydi tam tikri ritualai. Tarkime, vienus įkvėpimas aplanko tik tam tikru paros metu, kitiems kuriant reikalinga tam tikra aplinka. Ar jūs turite kokių nors ritualų?
Tiesą sakant, ne. Mano diena labai tiksliai suplanuota. Šiuo metu esu paskutinio kurso studentė, be to, dirbu, tad laiko raižiniams atsiranda tik tada, kai kažkokį kitą darbą padarau greičiau, nei planuota. Stengiuosi raižinius įterpti tarp kitų darbų, kadangi tai man leidžia pailsėti, atrasti, prisiminti save.
Studijuojate grafinių komunikacijų dizainą Vilniaus dizaino kolegijoje. Kas paskatino rinktis šias studijas?
Dvyliktoje klasėje, kai reikėjo rinktis, ką ir kur studijuoti, jaučiausi jau pakankamai tvirta meno srityje – buvau atradusi save, turėjau savo stilių, braižą. Nenorėjau studijuoti profesionaliųjų menų, nes, kaip jau sakiau, man visų pirma svarbu išsaugoti tradicijas. Tačiau norėjau galimybės savo kūrinius pritaikyti šiuolaikiniame kontekste, pažvelgti į tradicinį meną kiek moderniau. Tikėjausi, kad grafinių komunikacijų dizaino studijos suteiks tą galimybę, ir buvau teisi.
Kiek žinau, jūs vedate edukacinius užsiėmimus užsienyje?
Taip. Tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Tarp užsienyje gyvenančių lietuvių tai labai populiaru – jie pasiilgsta gimtosios šalies ir jaučia poreikį išsaugoti savo gimtinės tradicijas. Esu ganėtinai aktyvi socialiniuose tinkluose, ten irgi sutinku daug žmonių: ir užsieniečių, ir lietuvių, kurie džiugina savo noru prisiminti mūsų tradicijas, puoselėti jas.
Labai įdomu, kaip mūsų tradicinį meną vertina užsieniečiai.
Jų požiūris į mūsų liaudies kūrybą yra labai pozityvus. Mes esame išskirtiniai, nes lietuviai liaudies menais užsiima nuo labai senų laikų ir visas reikalingas žinias įgijo ne mokydamiesi iš profesionalų, o savo pačių kūrybos procese. Liaudies menininkai neturėjo išsilavinimo dailės srityje, jie nežinojo, kas yra perspektyva, tad jų kūriniuose simboliai iš pradžių buvo vaizduojami vienas virš kito, o ne vienas už kito, kas prieštarauja logiškumo principui. Bet jie nežinojo, kaip kitaip tai pavaizduoti. Per ieškojimus jie atrasdavo, kas yra geriausia ir gražiausia. Kitų šalių piliečiai mato, kad lietuvių liaudies menas yra labai stiprus, kad išpuoselėta kiekviena sritis. O kai į liaudies meną ateina jauni žmonės, menas tik stiprėja.
Ar jaunas liaudies menininkas, jūsų manymu, turi užtektinai galimybių parodyti save ir būti pastebėtas?
Jauni žmonės dažnai galvoja, kad pripažinimas ateis labai greitai, tačiau viskas ateina organiškai. Kartais tenka palaukti, kol tave pastebės ir įvertins. Poreikis būti pastebėtam neturėtų būti priežastis kurti. Bet galimybių tikrai yra. Aš pati skatinu visus jaunus žmones, kuriuos sutinku, kuriuos pamatau socialiniuose tinkluose, kurti ir, kiek galiu, tiek jiems padedu.
Esate ne tik surengusi įdomių parodų Lietuvoje ir užsienio šalyse, bet ir pelniusi svarių apdovanojimų. 2019 m. esate apdovanota Tarptautinės Liublino mugės diplomu, 2020 m. Respublikinėje Kazio Šimonio vardo parodoje-konkurse jums paskirta I vieta, tais pačiais metais regioninėje „Aukso vainiko“ parodoje pelnėte II vietą, taip pat jums suteiktas Meno kūrėjo statusas. Tai – tik dalis įvertinimų, kuriuos esate pelniusi. Ar menininkui svarbu sulaukti tokių apdovanojimų?
Apdovanojimai yra patvirtinimas, kad eini teisingu keliu. Dalyvaudamas konkursuose, sutinki profesionalų, kurie tau gali duoti vertingų pastabų, padėsiančių tobulėti, parodyti, kur technine prasme darbas galbūt nevisiškai išbaigtas. Svarbu ne tik pelnyti apdovanojimą, bet ir tiesiog dalyvauti parodose, konkursuose – tai viena iš progų parodyti save, susipažinti su kitais kūrėjais. Įvertinimas yra svarbu, bet tai niekada neturėtų tapti svarbiausiu dalyku. Jei susitelksi tik į įvertinimą ir pradėsi klausytis tų, kurie tau sako, kaip turėtum kurti, kad būtum įvertintas, – prarasi save. Kūryba – kūrėjo atspindys, tad ja reikėtų išreikšti save, o ne kitus.
Kokių kūrybinių ir profesinių ateities planų turite?
Ateities pernelyg neplanuoju, manau, kad reikia užsiimti tuo, kas būtent dabar teikia malonumą ir džiaugsmą. Nežinau, ką veiksiu po penkerių metų, tačiau per kelerius ateinančius metus norėčiau ir toliau užsiimti kūryba. Nemanau, kad šis poreikis kada nors pranyks. O dėl profesinių planų – dirbsiu ten, kur jausiuosi laiminga.
Susidomėjusieji A. Bražėnaitės darbais susisiekti su ja gali tel. 8 655 79820 arba el. p. adele.brazenaite@gmail.com
Asmeninio albumo nuotr.
