Aktualijos

Erikas Druskinas: „Žmonės pasiilgo gyvų renginių“

Antrojo karantino metu Utenos kultūros centro renginiai persikėlė į virtualią erdvę. Kultūros centro direktorius E. Druskinas papasakojo, kaip sekėsi burti auditoriją, kokio pasisekimo sulaukė renginiai, kokia karantino metu virtualioje erdvėje užgimusių festivalių ateitis ir su kokiomis nuotaikomis Kultūros centro bendruomenė bei žiūrovai laukia, kol kultūrinio gyvenimo suvaržymai bus atlaisvinti.
Karantino laikotarpiu daug Kultūros centro renginių persikėlė į virtualią erdvę. Ar tas perėjimas buvo sėkmingas, ar pavyko suburti žiūrovus?
Suprantame, kad žmonėms reikia kultūrinių renginių, be to, matėme, kad pirmojo karantino metu ir per antrąjį karantiną žmonės pradėjo aktyviai naudotis socialiniais tinklais, tad daugelį veiklų perkėlėme į feisbuką. Žmonės supranta, kad šiuo metu tai vienintelė galimybė dalyvauti renginiuose.
Naudotis socialiniais tinklais pradėjo ir daug senjorų. Mes paskatinome centro darbuotojus aktyviau kurti feisbuke savo kolektyvų grupes, burti savanorius, visuomenės žmones, artimuosius ir matome, kad veiklos sėkmingai persikėlė į virtualią erdvę. Per tris mėnesius virtualioje erdvėje sukūrėm per 110 renginių. Tai buvo įvairūs renginiai, pradėti trys visiškai nauji festivaliai.
Virtualioje erdvėje lankytojų buvo labai daug, jų skaičius svyravo priklausomai nuo renginio žanro. Natūralu, kad rimtosios muzikos koncertas sulaukia mažiau lankytojų, bet kiti renginiai sulaukdavo nuo 3 tūkstančių iki 8 tūkstančių peržiūrų, buvo ir tokių renginių, kurie peržiūrėti 10 ar net 15 tūkstančių kartų. Mūsų virtualūs renginiai buvo pritaikyti visoms amžiaus grupėms, net ir pasakas skaitėme labai įvairiai publikai – ne tik vaikams, bet ir jaunimui, ir suaugusiems. Dėl to festivalyje atsirado šiurpės – siaubo pasakos.
Nors negalėjome organizuoti renginių, niekas mums nedraudė rengti parodų. Suaktyvinom parodas Stiklo galerijoje, o buvusioje repeticijų erdvėje įkūrėme tarsi langų galeriją ir miesto žmonės mato, kad Kultūros centro langai, esantys prie automobilių aikštelės Aušros gatvės pusėje, pasipuošė įvairiais menininkų darbais. Tos parodos nuolat keičiamos. Jas galima apžiūrėti ne tik dienos metu, bet ir vakare, nes darbai yra apšviesti.
Be to, nuolat kuriame instaliacijas šventėms. Per Kalėdas buvom paruošę gražius papuošimus, paskui – instaliacija trims karaliams, ir Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją buvo papuošta mūsų teritorija. Velykų proga Kultūros centro teritorija įvairiomis figūromis ir velykiniais krepšiais papuošta visam mėnesiui.
Pasakų festivalis, Istorijų festivalis ir Muzikinės galerijos festivalis. Kokia jų ateitis?
Šie festivaliai rengiami ne šiaip sau, o tam, kad ateityje įsitvirtintų ne tik virtualioje erdvėje, bet ir gyvai, scenoje. Per Pasakų festivalį parengėm per 40 įvairių pasakų, skaitomų netradicinėse erdvėse. Istorijų festivalis ką tik baigė trumpus pasakojimus apie Utenos kraštą, buvo padarytas labai didelis mūsų darbuotojų darbas. Reikėjo apvažiuoti visą rajoną, daug objektų, o sutalpinti visą informaciją į 5–8 minučių trukmės filmuką nebuvo paprasta. Per mėnesį reikėjo sukurti 10 filmukų. Šio festivalio metu pradėjome pažintį ne tik su Utenos kraštu, bet ir su mūsų krašto menininkais. Ši pažintis kelsis į kitus metus, ketiname tęsti istorijų festivalį. Muzikinės galerijos festivalis – erdvė, kurioje ateityje bus pristatomi jauni menininkai: muzikantai, dailininkai, tarpdisciplininių menų atstovai. Festivalio metu pateikėme įvairių susitikimų su jaunais muzikantais, dailininkais, fotografais. Įtraukėme ir vyresnės kartos atstovus, bet kitais metais festivalis bus išsigryninęs tik į jaunųjų menininkų festivalį. Tai bus startas, po kurio menininkai turės galimybę pasirodyti viešai per didžiąsias miesto šventes. Šiemet laureatas gaus honorarą ir jam bus suteikta galimybė debiutuoti jubiliejinėje miesto šventėje.
Visi šie festivaliai labai gražiai pasakoja apie mūsų miestą ir rodo, kad mes turime labai didelių kūrybinių galių. Deja, dažnai tai pamirštame. Utenoje kultūra gyva, ji atsigauna, žiūrovai puikiai mato pokyčius.
Ar nebus taip, kad, atlaisvinus ribojimus, žmonės, jau pripratę prie kultūros virtualiais formatais, nebegrįš į renginius?
Dabar miestelėnai, sutikę mane mieste, džiaugiasi mūsų virtualiais renginiais ir išsako gyvų renginių, gyvų kontaktų ilgesį, tad nebus taip, kad žmonės negrįš į renginius. Jie tikrai grįš, tik tiek, kad kurį laiką bus nedrąsu dėl neaiškumo. Po pirmojo karantino taisyklės, ką galima ir ko negalima, nuolat keitėsi, renginiai vis būdavo perkeliami, nežinodavai, ar renginys įvyks, ar neįvyks, kokio dydžio jis bus, kaip reikės paskirstyti žmonių srautus. tokie neaiškumai visus vargina. Dabar visuomenėje yra toks nusiteikimas, kad visiems norisi nors truputėlį aiškumo, nes Vyriausybė vieną savaitę paskelbia vienus ribojimus, o po savaitės arba kelių dienų ima ir atšaukia juos ar pakeičia taisykles. Matėm tai ir pirmo karantino metu, kada Kultūros ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai ir visa Vyriausybė buvo neapsisprendę ir tas taisykles nuolat keitė.
Kultūros sektorius dažnai neteisingai kaltinamas, tarsi jis būtų kaltas dėl viruso, nors iš esmės žiūrovai teatruose yra saugūs. Ši problema aktualesnė sporto varžyboms, ir mes matėme židinių po tam tikrų varžybų. Natūralu, kad sporto entuziastai, emocingi žmonės, ir apsikabina vieni su kitais, ir rankas paspaudžia, o paskui visi sėkmingai suserga.
Teatruose, koncertuose, kur nėra arenos renginių, nėra stovimų vietų, kur žmonės iš tiesų tvarkingai susodinami, kur galima kontroliuoti, kad visi dėvėtų kaukes, tokių užsikrėtimų nėra pastebėta.
Žmonėms svarbiausia, kad Vyriausybė aiškiai pasakytų, ką ir kaip daryti, nes dabar visi esame sutrikę – tiek organizatoriai, tiek žiūrovai. Nežinodami nieko negalime planuoti iš anksto. Tai visus vargina. Bet neabejoju, kad pasibaigus ribojimams renginiai grįš į įprastas vėžes.
O kaip kultūrininkams su savo kūryba sekėsi pereiti į internetines erdves?
Perėjimas į internetinį gyvenimą mūsų vaidinantiems, dainuojantiems, šokantiems žmonėms labai sunkus. Internetu mes galim darbuotojų padedami daryti virtualius renginius, bet negalėjome normaliai dirbti su meno mėgėjų kolektyvais. Negalėjom jų masiškai įtraukti į savo veiklas. Stengėmės išsiversti tik su savo darbuotojais. Kolektyvų nariai ilgisi veiklos, paskambina vadovams, klausia, ar vis dar negalima lankyti repeticijų. Bet mes negalime prisiimti tokios atsakomybės ir rizikuoti žmonių sveikata, tad laukiame sprendimų iš Vyriausybės. Meno mėgėjai irgi labai laukia, kada vėl galės užsiimti veikla.
Galbūt pristatytumėte, kokius dar internetinius renginius esate numatę?
Tebevyksta virtualios parodos ir jaunųjų muzikantų konkursiniai pasirodymai. Kaip minėjau, geriausia Muzikinės galerijos festivalio grupė bus atrinkta dalyvauti miesto šventėje, esame numatę paskatinimo prizus. Su Atvelykiu pabaigėme Istorijų festivalį. Jau po truputį žengiame į pavasarį, prasideda sodo, žemės darbai, žmonės labiau užsiėmę, tad nebegalime siūlyti tiek daug renginių. Bet žiemos ir velykinį laikotarpį išgyvenom sėkmingai, renginiai vykdavo beveik kasdien. Kai sulauksime reikšmingesnių atlaisvinimų, tada galėsim ir renginukus Kultūros centro viduje arba lauke daryti.
Šiuo metu jau intensyviai ruošiamės vasarai, vasaros renginiams, tikėdamiesi, kad, kaip ir praėjusią vasarą, galėsime kviesti į renginius ir prie Kultūros centro, ir prie ežero, ir mikrorajonuose. Pasiruošimo darbai vyksta viliantis, kad pavyks grįžti į įprastą gyvenimą. Ir, žinoma, jau po truputį ruošiamės miesto šventei, galvojame apie programą, meninius akcentus.
Kalbino Rasa MILERYTĖ