Audiovizualinių menų kūrėjai, eksperimentinių ir dokumentinių filmų režisierei uteniškei Miglei Križinauskaitei-Bernotienei šie metai kūrybine prasme kaip niekad intensyvūs. Šiemet menininkė gavo Lietuvos kultūros tarybos ir Utenos rajono savivaldybės skiriamas stipendijas kūrybinei veiklai vykdyti, pradėjo studijuoti kino meno doktorantūrą, „Skalvijos“ kino akademijoje vyresniųjų klasių mokiniams dėsto kino režisūrą, vasarą jos filmas „Prisiminimų nešėjai“ Italijoje vykusiame eksperimentinio kino festivalyje „Ribalta“pelnė geriausio filmo apdovanojimą, visai neseniai šis filmas pristatytas ir eksperimentinių filmų festivalyje „25FPS“ Zagrebe, o naujausias kūrėjos filmas „Impetus“ taip pat pradėjo savo kelionę po festivalius. Utenos kraštotyros muziejuje ką tik atidaryta jos personalinė paroda „Atminties ir laiko erozija“, prieš tai eksponuota Klaipėdoje. Kūrybinėje Miglės biografijoje – filmai, kuriuose abstrakčios idėjos perteikiamos per subjektyvų ir asmeninį pasakojimo būdą, gvildenamos laiko ir atminties temos, o mus supanti tikrovė susipina su eksperimentinio meno formomis.
Migle, pasikalbėti susitikome jūsų įkurtuose „Kino namuose“. Tai – svarbi kultūrinė vieta Utenoje. Kokia jų atsiradimo istorija?
Kino teatras „Kino namai“, kurį kūrėme su vyru, veikia jau septynerius metus. Įdomi jo atsiradimo istorija. Kai kūrybinių industrijų centras „Taurapilis“, kur ir veikia mūsų kino teatras, buvo renovuojamas, atėjome čia su vyru pasidairyti erdvės mano fotostudijai, nes tuo metu daug fotografavau. Tinkamos erdvės neradome, tačiau sudomino patalpa, kurioje kadaise veikė kino teatras. Kaip ir kiti uteniškiai, mes buvome pasiilgę kino, mat jau kurį laiką Utenoje filmai nebebuvo rodomi.
Ryžomės pabandyti įkurti kino teatrą. Rizikavome, nes neturėjome patirties šioje srityje. Aplankėme Lietuvoje veikiančius mažesnius kino teatrus, kad susidarytume įspūdį, kaip viskas atrodo, ir priėmėm šį iššūkį. Šiandien atrodo, kad pradžia buvo ganėtinai lengva, nes neturėjome konkurentų, žiūrovai atvažiuodavo ir iš kitų miestų – Anykščių, Ignalinos, Zarasų.
Jūsų vaikystės Utenos kino teatras – kaip jį pamenate?
Pirmasis filmas, kurį žiūrėjau Utenos kino teatre, buvo arba garsusis „Titanikas“, arba „Aštuntoji mylia“ – anuomet labai populiarūs filmai. Dar pamenu, kaip verkiau žiūrėdama „Titaniką“ ir kaip gėdijausi ašarų, nes filmą žiūrėjome kartu su broliu ir jo draugu. „Aštuntoji mylia“ įstrigo dėl muzikinio takelio ir sudėtingų temų, apie kurias kalbama filme.
O šeimoje nebuvo tradicijos vaikščioti į kiną, tad filmus dažniausiai žiūrėdavau per televiziją. Be to, mano vaikystės, paauglystės metais dar veikdavo filmų nuomos punktai, daug filmų gaudavau ten. Visgi tuo metu kinas dar nebuvo tai, į ką labai veržčiausi. Labiau domėjausi fotografija. Mano kelionė į kiną prasidėjo nuo sustabdytų kadrų.
O šiandien fotografija dar svarbi jūsų gyvenime?
Seniau užsiiminėjau profesionalia fotografija, bet vis labiau nuo jos tolstu. Fotografavimą vis dar pasitelkiu kino kūrimo procese – kartais praverčia užfiksuoti akimirką. Taip pat fotografijos mediją naudoju savo kūrybinėje veikloje. Kai fotografuoju, dažniausiai tai darau analoginiu fotoaparatu, retkarčiais ir pati ryškinu juostas. Arba tiesiog fiksuoju kasdienybės akimirkas, dokumentuoju telefonu.
Kiek žinau, pirmieji jūsų profesiniai pasirinkimai nebuvo susiję su menu?
Nors domėjausi menu, fotografavau, rašiau tekstus, apie menų studijas nė nesvarsčiau. Baigiau tarptautinio verslo vadybos bakalaurą. Bet kai po studijų ieškojau darbo, dairiausi kūrybingesnių darbų – esu dirbusi žurnalo „Tavo namai“ bei laikraščio „Utenos diena“ redakcijose, įvairiose reklamos agentūrose, tačiau vis nesijaučiau radusi savo vietą gyvenime – labai traukė grįžti į Uteną. Čia įsidarbinau Utenos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus jaunimo reikalų koordinatore, sukūriau šeimą, gimė dukra.
Viename gyvenimo etape susimąsčiau: kino teatre mes rodome filmus, vadinasi, kažkas tuos filmus kuria. Susidomėjau filmo kūrimo procesu, pradėjau lankyti įvairias kino kūrimo dirbtuves, privačias studijas ir galiausiai supratau, kad tai yra mane traukianti sritis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau vaizdo režisūros magistro studijas, o šiemet įstojau į kino meno doktorantūrą.
Ar įmanoma kurti kiną, nestudijavus šios srities?
Yra labai daug kino režisierių, nebaigusių kino studijų, pavyzdžiui, avangardinio kino krikštatėviu tituluojamas Jonas Mekas. Kai kurie sako, kad neverta studijuoti kino, nes jame viskas pernelyg subjektyvu. Aš irgi manau, kad galima būti puikiu režisieriumi, nebaigus režisūros studijų. Tačiau kine yra ir labai daug praktinių specialybių, kurias galima lyginti su amatu, tarkim, operatorius, garso režisierius. Čia be praktinių žinių neišsiversi. Norisi apibendrinti – kine reikia talento, įdomaus požiūrio ir tam tikrų žinių.
Jūsų stichija – trumpo metro filmai?
Pilno metro filmo kol kas nesu sukūrusi. Trumpo metro kino lauke jaučiuosi drąsiau, nes čia nėra didelių, laike išsitęsusių procesų, dirbama su mažesne komanda, o man patinka toks kamerinis darbas. Dabar pasukau link eksperimentinės dokumentikos, kuriai trumpo metro forma labai tinka. Esu sukūrusi keletą vaidybinių filmų, bet jaučiu, kad tai ne man. Dokumentika, eksperimentai – štai kas mane labiausiai traukia.
Iš jūsų filmografijos matyti, kad kine gvildenate tarpusavio santykių temą, domitės vidiniais asmenybės pokyčiais, kurie neretai atskleidžiami kaip įrankį pasitelkus kelionę.
Šiuo metu domiuosi asmeniškuoju kinu, kuriame kūrėjas pasirinktą temą vysto iš savo požiūrio taško, taiko subjektyvumo principus. Mano doktorantūros kryptis – asmeniškasis eksperimentinis kinas. Atsigręžusi atgal, o ir žiūrėdama į dabartinę savo kūrybą, matau, kad mano filmuose ryški laiko tema, asmeniškumas ir, kaip sakėte, kelionė. Apskritai kinas yra laiku pagrįsta medija, galbūt todėl man rūpi filmuose nagrinėti laiko temą. Fotografija – sustabdytų kadrų menas, o kine atsiveria erdvė pokyčiui ir laiko tėkmei.
Koks yra pirminis impulsas, paskatinantis prabilti kino kalba?
Kūrybos nebūtų be įkvėpimo. Mane įkvepia gamta. Gamtos motyvas, beje, vis atsikartoja mano filmuose. Idėjų semiuosi iš knygų, fotografijos, muzikos. Nevengiu žiūrėti kitų kūrėjų darbų. Šiuo metu žiūriu daug avangardinio ir eksperimentinio kino, šiuolaikinio ir jau klasika tapusio. Norisi žinoti, kas buvo sukurta, kokia kino estetika vyrauja dabar. Kita vertus, žiūrėti daug filmų atrodo kiek pavojinga – bijau kurdama nutolti nuo savo idėjos, nebegirdėti savo vidinio balso, todėl baigiamajame kūrybos etape stengiuosi susitelkti tik į tai, ką noriu pasakyti pati.
Gal galite paminėti kino kūrėjus, kurių darbais žavitės?
Labiausiai mėgstu būsenų kiną, kuris pasakoja mažiau faktų, mažiau istorijų, bet puikiai geba perduoti ir sukelti kokią nors emociją. Iš lietuvių kūrėjų labai žaviuosi Jono Meko darbais, vertinu Audriaus Stonio kūrybą, ypač jo poetiką dokumentikoje. Iš užsienio – Chris Marker, Chantal Akerman ir kitų. Žiūrėdama filmus, lankydamasi festivaliuose labai dažnai atrandu kūrėjų, kurie dar visiškai jauni, menkai žinomi, sukūrę vos vieną filmą, bet kurių kūryba paliečia ir imi laukti jų tolimesnių darbų. Labai žaviuosi analoginio eksperimentinio kino kūrėjais ir jų formos paieškomis, tai įkvepia drąsiau eksperimentuoti ir mane pačią.
Ar Utenoje jums užtenka vietos kūrybingumui skleistis, idėjoms įgyvendinti?
Kadangi mane įkvepia gamta, tai Utena atrodo pati geriausia vieta, kokia tik gali būti. Čia viskas arti – ir gamta šalia, ir Vilnius lengvai pasiekiamas. O ten ganėtinai dažnai lankausi – „Skalvijos“ kino akademijoje vyresniųjų klasių moksleiviams su kolege aktore, režisiere Gabija Urniežiūte dėstau kino režisūrą. Edukacinė veikla man svarbi. „Kino namuose“ dažnai rengiame edukacinius filmų seansus moksleiviams, organizuojame įvairias kino dirbtuves.
Vienintelis dalykas, kurio, jaučiu, man trūksta Utenoje, tai žmonės, su kuriais galėčiau padiskutuoti apie kiną, pasitarti, pasidalyti idėjomis. Bet yra vienas kitas, su kuriuo randu bendrą kalbą. Iš kitos pusės – gyvename laisvą, atvirą gyvenimą ir būdami Lietuvoje galime be didesnių sunkumų bendrauti su kitame pasaulio krašte esančiais žmonėmis.
Praėjusią vasarą Utenoje vyko jūsų organizuota kūrybinė rezidencija eksperimentinio kino kūrėjams „Meta_kinas“. Tikriausiai vienas iš tikslų ir buvo suburti žmones, suteikti galimybę diskutuoti, dalytis patirtimi, generuoti kūrybines idėjas?
Šią rezidenciją rengėme kartu su VšĮ „Taip kitaip“, rašėme projektą, gavome Lietuvos kultūros tarybos finansavimą. Tai buvo eksperimentinio kino ir videomeno rezidencija, planuojame ją organizuoti ir kitąmet. Buvo labai smagi ir įkvepianti patirtis, nes į rezidenciją susirinko įdomūs Lietuvos kino ir videomeno kūrėjai.
Kodėl „Meta_kinas“? Norėjosi kurti kiną, kuris pats reflektuoja save. Ne mažiau svarbu šioje rezidencijoje buvo ir diskutuoti apie tai, kas yra kinas, reflektuoti jį.
Kokias patirtis atveria kūrybinis procesas?
Filmus kuriu gana lėtai. Tam, kad sukurčiau keliolikos minučių filmą, man gali prireikti metų ar net kelerių. Pirmiausia susiformuluoju labai plačią temą, kuri man svarbi, aktuali, pavyzdžiui, laikas. Tuomet ieškau, kokiais būdais galima šią temą atskleisti, ieškau atsakymo, ką man reiškia laikas, ką jis reiškia kitiems ir kaip išlaisvinti žiūrovo jausmus. Skaitau daug literatūros apie laiką, žiūriu filmus, ieškau, kaip ši tema atskleidžiama muzikoje, tapyboje ar kitur. Kitaip tariant, ieškau rakto.
Šis tyrimo metas man labai patinka. Paskui prasideda vadinamasis gamybos etapas: filmuoju, įrašinėju garsus. Garsas kine man toks pats svarbus kaip vaizdas, tai dvi lygiavertės kolonos, ant kurių laikosi kinas. Sakiau, kad mėgstu dirbti mažoje komandoje, o pastaruoju metu apskritai pradėjau filmuoti viena pati, tad kūrybinis procesas tampa panašus į meditaciją. Viską daryti vienai reiškia daugiau atsakomybės, bet taip pat – ir didesnę laisvę.
