Vytautas Kazela
Nusprendęs paklausinėti uteniškių, kokių kultūros ir meno renginių trūksta Utenoje, pirmiausia šį klausimą uždaviau sau. Ko man trūksta Utenoje?
Prisimenu, prieš keletą metų, kai dar buvo gyvas, dabar jau šviesaus atminimo, dailininkas Klemensas Kupriūnas, kreipėmės į rajono valdžią siūlydami miesto parke arčiau „Saulės“ gimnazijos įrengti Skulptūrų taką. Pagal mūsų sumanymą tai turėjo būti uteniškių skulptorių skulptūros arba skulptūrinės grupės.
Utena visada garsėjo medžio drožėjais. Ir dabar drožiančių yra – Eglūnas Židonis, Henrikas Zakarevičius, Alvydas Seibutis, akmens skulptūrų meistrai Šimonėliai, Alvydas Mažeikis. Čia puikiai derėtų Giedriaus Mazūro, kraštiečio Henriko Orakausko darbai. Manau, kad yra ir daugiau, kurių rašydamas neprisiminiau. Valdžia tada mus išklausė, gražiai išlydėjo ir… pamiršo.
Dėl renginių turiu pasakyti, kad kol kas Utena neturi nė vieno išskirtinio renginio, kurį žinotų ir į kurį važiuotų žmonės iš visos Lietuvos. Tokių, kaip Žagarės Vyšnių festivalis, kaip Varėnos Grybų šventė. Mūsų kaimynai anykštėnai tokias švenčių turi net dvi: tai „Purpurinis vakaras“ ir „Bėk bėk, žirgeli“. Molėtų rajone, Mindūnuose, vyksta tradicinė Žiemos ir Užgavėnių šventė. Arba Zarasai, kur vyksta vaikų ir jaunimo folkloro festivalis „Zelvynė“ bei nepriklausomas savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalis „Mėnuo Juodaragis“, kuris šiemet vyks pasakiškoje Dūburio ežero saloje.
Kaip rodo Zarasų pavyzdys, išskirtiniam renginiui reikia išskirtinės vietos. Nei salos, nei pusiasalio mes neturime, bet turime senąjį Utenos miesto parką ir todėl vertėtų jį atgaivinti.
Nenorėčiau, kad Utenoje vyktų alaus šventė. Nenoriu matyti apgirtusių senių ir bokalą su savimi besinešiojančių šešiolikmečių. Bet mielai eičiau į, pavyzdžiui, tarptautinį grilio čempionatą. Nepamirškime, kad Utenoje turime vieną didžiausių mėsos perdirbimo įmonių.
Arba norėtųsi kur kas didesnės ir labiau įsimintinos Joninių šventės. Aišku, Jonavos gal ir neperspjausim, bet bent jau šiam regionui Utena galėtų tapti Jonų sostine. Druskininkai turi Narcizų žydėjimo šventę. Buvo nedrąsus bandymas Sudeikiuose organizuoti Jurginų žydėjimo šventę. Bet mastai ne tie. Renginys niekaip neišauga iš parapinių marškinėlių. Ir apskritai Sudeikiai galėtų turėti kad ir Vandens ir vasaros šventę. Ne parapinę, o respublikinę. Pabandykime įsivaizduoti, kiek čia visko galėtų būti!
Smagu, kad naujoji rajono valdžia nori atgaivinti tradicines ristūnų žirgų lenktynes Rašės hipodrome. Prieš keletą dešimtmečių šios lenktynės buvo žinomos visoje Lietuvoje ir į Uteną sutraukdavo šimtus žirginio sporto mylėtojų. Laikas tam labai patogus, nes baigia nunykti ristūnų žirgų lenktynės Dusetose. Be to, turime geriausią Lietuvoje hipodromą, ir čia be papildomų investicijų galėtų vykti tarptautinės žirgų lenktynės.
Su parodomis Utenoje visai neblogai. Parodas organizuoja Utenos kraštotyros muziejus, Utenos kultūros centras, Utenos A. ir M. Miškinių biblioteka, Utenos meno mokykla, Vytauto Valiušio keramikos muziejus. Bet ir čia nėra didesnių ambicijų. Įgarsinsiu tai, ko nepasako kiti: Utenai reikia rimtos paveikslų galerijos, kurioje galėtų vykti tarptautinės parodos, kokios vyksta Vilniuje. Ir vieta tam yra. Tai buvusi Rapolo Šaltenio mokykla. Joje galėtų kuo puikiausiai atsirasti kelios parodų salės. Man visada graužė širdį, kad žinomas tautodailininkas Stasys Karanauskas savo kūrinius atidavė Molėtų krašto muziejui. Arba kodėl Utenoje negalėtų atsirasti vienintelis Lietuvoje ekslibrisų ir mažųjų medžio skulptūrų muziejus? Ir nebūtinai Utenoje. Tam puikiai tiktų Tauragnai arba Daugailiai.
Iš renginių man trūktų tik dviejų simfoninės muzikos koncertų per metus.
Pakalbinau dailininką, skulptorių ir pedagogą Giedrių Mazūrą: „Tai kad aš ne uteniškis. Gyvenu Antalgėje. Čia veikia mano keramikos studija, skulptūrų parkas. Bendravimo su meno žmonėmis man netrūksta. Jų čia apsilanko tikrai nemažai. Be to, džiaugiuosi Utenos meno mokykloje, Vytauto Valiušio keramikos muziejuje vykstančiomis parodomis ir kitais renginiais. Visa kita randu Vilniuje, Panevėžyje.“
Roma Rutkauskienė, buvusi žurnalistė, Utenos miesto gyventoja: „Utena – teatro miestas. Buvo laikas, kai į Uteną su spektakliais važiavo geriausi šalies teatrai. Ir žmonės į spektaklius eidavo. Suvažiuodavo net iš aplinkinių rajonų. Kovido pandemija padarė labai didelę žalą. Ir, matyt, turi praeiti kažkiek laiko, kol viskas vėl stos į savo vietas. Mes, teatro mylėtojai, bėgiojame į Kamerinio teatro spektaklius, monospektaklius „Taurapilyje“, o kažko rimto labai esame pasiilgę.
Utenoje per metus būna keletas gerų literatūrinių renginių. Prieš porą metų buvo labai graži Kultūros centro iniciatyva „Literatūriniai ketvirtadieniai“. Be reikalo jų atsisakyta. Galbūt reikėjo pagalvoti apie kitokį formatą, galbūt ne kiekvieną, o kas antrą ketvirtadienį. Prie šių ketvirtadienių labai tiktų bardų pasirodymai.“
Vida Garunkštytė, Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė: „Trūksta man labai nedaug: profesionalios instrumentinės muzikos. Gal dar nekomercinio kino. Šiaip su kinu Utenoje viskas gerai. Visus naujausius kino filmus, kurie rodomi Vilniuje, galima pamatyti ir Utenoje. Ir dar euru pigiau. Man labai patinka, kad į kino seansus susirenka mažai žmonių.“