Rasa MILERYTĖ
Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis, prasidėjęs Utenoje 1997 m., šiemet švenčia 25-erių metų jubiliejų. Iš pradžių tris dienas Utenoje vykęs festivalis išaugo į reiškinį, žinomą visoje šalyje ir suburiantį vargonų muzikos gerbėjus iš tolimiausių kampelių. Jubiliejaus proga festivalio siela, jo sumanytoja Zita Lukošiūnienė priminė festivalio ištakas ir pasidalijo mintimis apie tai, kuo šis festivalis įdomus ir išskirtinis muzikinių festivalių kontekste.
Aukšaitijos vargonų muzikos festivalis mini 25-erių metų jubiliejų. Kuo šiemet festivalis bus išskirtinis, kokiais akcentais pažymėsite jubiliejų?
Tai iš tiesų labai didelis jubiliejus. Tokią sukaktį švenčiančių renginių apskritai nėra daug. Ne tik šis festivalis bus išskirtinis, jie visi buvo išskirtiniai nuo pat 1997-ųjų, kai įvyko pirmasis festivalis. Jie buvo išskirtiniai atlikėjais, kurie dalyvauja festivalyje, naujomis erdvėmis. Visi buvo unikalūs ir nepakartojami, todėl negalėčiau pasakyti, kad šiemet jis bus kažkuo išskirtinesnis. Norėčiau paminėti tai, kad šis festivalis niekada nedarė pertraukų. Nei per karantiną, nei per kokias nors krizes. O šis jubiliejus, žinoma, yra labai iškilus.
Kas prieš 25-erius metus paskatino organizuoti šį festivalį?
Tai buvo laikas, kai mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas legendinį profesorių, visų vargonininkų tėvą Leopoldą Digrį. Kai dar studijavau, man nusišypsojo sėkmė: įtikinau Utenos savivaldybę, kad Utenos muzikos mokyklai nupirktų vargonus. 1995 m. muzikos mokyklos salėje atsirado vargonai, atvežti iš Amerikos. Tais vargonais kelis kartus grojo ir mano profesorius, jis ir studentus atsiveždavo. Ir sykį man sako: „Zita, gal surengiam vargonų muzikos festivalį?“ Šis klausimas yra raktas, nuo ko viskas prasidėjo. „Surengiam“, – sakau. Pirmasis festivalis buvo ne rudeninis, kaip dabar, jis vyko pavasarį, tęsėsi tris dienas ir vadinosi „Utenos vargonų dienos“. Sulig trečiuoju festivaliu buvo įsteigta viešoji įstaiga, o festivalis pervadintas „Aukštaitijos vargonų muzikos festivaliu“. Iš pavasario persikėlė į rudenį ir laiko nebekeičia. Taigi po rudens sutiktuvių kasmet vyksta „Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis“, žmonės tai žino ir laukia. Džiugu, kad susiformavo tradicija. Ji buvo kuriama ne vienus, ne dvejus ir ne penkerius metus, o dabar viskas įėjo į ritmą, ir žmonės žino, kad kitaip ir negali būti. Nuo trijų dienų iki mėnesio.
Kokių iššūkių kilo, auginant festivalį? Koks buvo tas tradicijos formavimo kelias?
Kelias, aišku, buvo ilgas. Reikėjo ilgus metus labai daug dirbti. Jei pažiūrėtume į bet kokį kitą festivalį, ar tai būtų rimtosios, ar populiariosios muzikos festivalis, ar šiuolaikinio meno projektas, – visur dirba komanda. Kažkas atsakingas už spaudą, kažkas už finansus, dar kažkas už reklamą ir taip toliau. O aš visus 25-erius metus dirbu viena, nes kaip neturiu sau iš ko mokėti pinigų, taip neturiu ir iš ko mokėti kitiems. Tiesa, ilgą laiką turėjau buhalterę, bet dabar jau kokius ketverius metus dirbu visiškai viena. Toks ir yra iššūkis. Bet jei tu labai nori kažką sukurti ir kryptingai dirbi kelerius metus, tau nebaisūs jokie iššūkiai. Šis festivalis yra kryptingas ėjimas tikslo link.
25-eri metai – ganėtinai ilgas laikas išsisemti. Kaip šiam festivaliui pavyko nenutrūkti, išaugti į puikiai žinomą reiškinį?
Ir iš kur semiatės energijos? Viskas Dievo valioje. O energijos turiu, manau, todėl, kad kuriu visuotinį gėri. Vakar įsijungiau televizorių, kažkokioje laidoje kalbėjo kunigai Julius Sasnauskas ir Ričardas Doveika. Jie pabrėžė vidines vertybes ir visuotinio gėrio kūrimą. Man nepritrūksta nei jėgų, nei idėjų, neišsisemiu, nes kuriu amžinąsias vertybes. Šis festivalis neišvengiamai susijęs su bažnyčia, su sakraliomis erdvėmis, su Aukščiausiuoju. Aš pati nuo vaikystės šventadieniais groju bažnyčioje vargonais jau kokius keturiasdešimt metų ir kartais pajuokauju, kad jau esu užsitarnavusi dividendus iš Aukščiausiojo, galbūt todėl man sekasi.
Kuo Jums pačiai svarbus šis instrumentas – vargonai?
Neatsitiktinai vargonai vadinami instrumentų karaliumi. Taip yra todėl, kad jais grodamas arba jų klausydamasis gali pasijusti karaliumi ar karaliene. Man vargonai svarbūs todėl, kad esu kilusi iš vargonininkų dinastijos, jei galima taip pavadinti. Mano a. a. tėtis ir tėčio brolis buvo puikūs vargonininkai, jie grojo vargonais nuo kokių aštuoniolikos metų iki pat mirties. Todėl ir aš vargonus išgirdau gana anksti, dar vaikystėje. Mano dėdė Pranciškus Jurgelėnas daugiau nei 40 metų atidavė Užpalių bažnyčiai. Buvo tobulas vargonininkas. Prieš keletą metų netgi užsakiau raudonmedžio lentą ir įamžinau jo atminimą. Ta lenta pakabinta Užpalių bažnyčioje. Studijuodama LMTA fortepijoną kolokviumo metu išsikalbėjau su profesoriumi L. Digriu ir pasakiau, kad nuo mažumės groju vargonais. Jis paklausė, ar nenorėčiau ateiti mokytis pas jį. Tai buvo dar vienas lemtingas klausimas. Profesoriaus dėka išėjau aukšto lygio vargonų muzikos mokslus. Gaila, kad Lietuvoje situacija su vargonais yra skurdoka, mes neturime tokios bazės kaip, tarkime, Vokietijoje. Bet džiaugiuosi, kad mano festivalis naujam gyvenimui prikėlė ne vienus vargonus. Galime didžiuotis Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčios vargonais, Užpalių bažnyčios vargonais, kurie skamba iškiliai ir galingai. Beje, vargonų muzikos festivalis nereiškia, kad koncertuose bus grojama vien vargonais. Yra ir tokių koncertų, kur nėra vargonų. Manau, kad muzikos klausytojui yra įdomu išgirsti prie vargonų prisijungiantį balsą, smuiką, kitus instrumentus. Ko tik nėra buvę festivalio programoje… Kelis kartus yra buvusi opera, yra buvęs baleto vakaras, jo metu šoko Jurgita Drolina. Festivalio metu skambėjo labai žinomų žmonių balsai. Ne kartą dainavo Virgilijus Noreika, konertavo Saulius Sondeckis su Lietuvos kameriniu orkestru, pirmasis pasaulio sopranas Asmik Grigorian, Mirga Gražinytė-Tyla. Galėčiau vardyti ir vardyti…
Ar nėra sunku prisikviesti žymių žmonių?
Jei jų nepažįsti, gal ir sunku. Bet kadangi klasikinės muzikos pasaulį žinau labai gerai ir mane gerai žmonės pažįsta, tie žmonės yra mano draugai, tad prisikviesti nėra sunku. Štai, atrodo, kokia žvaigždė – Nacionalinės premijos laureatas, legendinis virtuozas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas. Jis yra mano senas draugas ir pirmą kartą šiame festivalyje grojo 1998-aisiais, o dabar ne kasmet, bet vis atvyksta pagroti. Arba Judita Leitaitė – ji pirmą kartą dalyvavo 1999-aisiais, irgi kartais vis padainuoja. Jie supranta, ką aš darau, kad tai yra visuotinis gėris, ir atvažiuoja ne dėl pinigų, o dėl idėjos. Visi, kas atvažiuoja, nori dar kartą sugrįžti. Man lengva prisikviesti žmonių, galėčiau surengti net tarpplanetinį festivalį.
Kokios klausytojų auditorijos sulaukia šis festivalis?
Į koncertus ateina išsilavinę žmonės. Tai nėra tie, kurie užklysta atsitiktinai, didelė publikos dalis yra nuolatiniai lankytojai. Per festivalio metus jau užaugo festivalio gerbėjų vaikai, kurie ateidavo į festivalį su tėvais, o dabar jau ateina savarankiškai, kaip suaugę asmenys. Publika – mokytojai, gydytojai, kiti inteligentai, ir jie laukia šio festivalio. Ir jaunimas taip pat.
Ugdote būsimą vargonininkų kartą. Ar savo mokinius kviečiate koncertuoti festivalyje?
Tuos, kurie turi ką parodyti klausytojams, kurie yra konkursų laureatai, kviečiu. Pamenu, 2019-ieji buvo paskelbti Lietuvos vargonų patriarcho Juozo Naujalio metais. Vyko septintasis J. Naujalio vargonininkų konkursas, mano mokiniai Tomas Babelis ir Jorūnas Janaudis tapo laureatais. Juos kaip laureatus pakviečiau į festivalį. Leliūnų bendruomenėje dabar tarnauja labai iniciatyvus, inteligentiškas, tikras eruditas kunigas Andrius Šukys. Jis man ankstyvą pavasarį parašė laiškelį, kad norėtų Leliūnuose surengti gerą vargonų koncertą. Tad birželio 4-ąją T. Babelis Leliūnuose atliko valandos vargonų muzikos rečitalį. Į tą koncertą susirinko ne tik vietiniai, ne tik uteniškiai, bet žmonės iš visos Lietuvos.
Galbūt norėtumėte pakviesti uteniškius apsilankyti festivalio koncertuose?
Taip, be abejo. Kviečiu visus švęsti jubiliejų kartu su manimi ir džiaugtis. Kviečiu į įspūdingus, įvairius kaip mozaika, kaip kaleidoskopas koncertus.
