Vytautas Kazela
Daugiau nei prieš dešimt metų rinkau prisiminimus apie didįjį Aukštaitijos dainių Antaną Miškinį. Manau, tai buvo paskutinė galimybė prakalbinti jį pažinojusius žmones.
Ar egzistavo A. Miškinio poetinė mokykla? Gal ir ne, nors jo kūryba darė nemažą įtaką Pauliui Širviui, Eduardui Mieželaičiui, Justinui Marcinkevičiui, Jonui Strielkūnui, Marcelijui Martinaičiui, Jonui Šiožiniui, Jonui Jakštui. Anot Algimanto Baltakio, pats A. Miškinis puoselėjo mintį, kad egzistuoja savita Rytų Aukštaitijoje gimusi poetinė kryptis, kuriai pagrindus padėjo Antanas Strazdas, Antanas Baranauskas, Antanas Vienažindys. Prie trijų Antanų dar reikėtų pridėti ir ketvirtąjį – Antaną Miškinį. Tai keturi Rytų Aukštaitijos poetinės mokyklos stulpai. A. Baltakis, paprašytas aptarti A. Miškinio poetinę kryptį, sakė: „A. Miškinio pastangos atšviežinti lietuvišką poetiką, nenutraukiant ryšio su senosios poetikos mokyklos pasiekimais ir kritiškai naudojantis modernios poezijos patyrimu, buvo vaisingos. Poetas sukūrė savitą stilių, išsaugantį nacionalinį koloritą ir drauge tam laikui modernų. Tai padėjo A. Miškiniui išvengti senosios poetinės mokyklos kanoniškumo, iš vienos pusės, ir formalistinės ekvilibristikos – iš antros. A. Miškinio poezija buvo plačiai skaitoma, netapo siauro poezijos žinovų rato nuosavybe.“ Galima tik pridurti, kad A. Miškinio poezija kol kas nepavaldi laikui. Net ir jauni žmonės ją skaito. Ji ypač populiari tarp dainuojamosios poezijos atlikėjų. Melodijas pagal poeto tekstus yra sukūrę Kazimieras Jakutis, Giedrius Arbačiauskas, Vygantas Kazlauskas ir kiti. Dabar jau 88-ąjį savo gimtadienį atšventęs Petras Panavas prisimena išvyką su Aleksandra ir A. Miškiniais į Aukštaitijos nacionalinį parką: „Kartą besilankydamas Juknėnuose pasiūliau ekskursiją po Nacionalinį parką. Kadangi nuosavos „transporto priemonės“ neturiu (dviratį, ir tą kažkas pavogė), tai susiradau turintį ir mokantį vairuoti. Rodos, buvo sekmadienis, kai prastoku keliuku atsibeldėme į Juknėnus. Šeimininkas jau gal ir pamiršęs buvo mūsų susitarimą, bet priminus nuėjo persirengti. Kai išėjo į kiemą – nepažinau: atjaunėjęs, žvalus, lengvas kaip žvirblis, savo čiuplumu ir skubumu primenantis mano tėvą, besiruošiantį į atlaidus. O per ranką permestas lietpaltis ir šauniai ant ausies pakreipta tamsiai mėlyna beretė taip jam tiko, kad pagailėjau nepaėmęs fotoaparato. Nacionaliniame parke, pamiršęs Miškinių amžių, pasiūliau užkopti ant Ginučių piliakalnio. Miškinienė į siūlytoją pasižiūrėjo gana skeptiškai, bet Miškinis tuoj pat sutiko. Užlipę atgavome kvapą, prisiminėme šio krašto istoriją, apėjome piliakalnio teritoriją ir jau neskubėdami, tai vienas kito, tai pušų prisilaikydami, nusileidome. Po to kopėme į Ladakalnį. Kai užlipome, žiūriu, Miškinis nustėro, žvalgosi aplink lyg pasimetęs. – Gražu, ar ne? – klausiu. – Žinai, sunku patikėti… Nedaug betrūko, kad taip ir būčiau numiręs nepamatęs. O visai panosėj… Girdėjau minint – Ladakalnis, Ladakalnis… Bet ar maža kas ką sako… – Šeicarija, ar ne? – įsiterpiu, nors niekada Šveicarijoj nesu buvęs. – Buvau ir Šveicarijoj, buvau kur reikia ir kur nereikia, bet tokio grožio nemačiau… Šveicarijoj kalnai gniuždo, slegia, žmogus jautiesi niekas, o čia erdvė… – Gaila, kad šiandien tokia diena… – O ne, ne, diena kaip tik tokia, kokios reikia. Taip net gražiau. Tikra Lietuva… – ir vėl nustebęs žvalgosi aplinkui, tylesniu nei įprasta balsu paklausdamas, koks ežeras ten, o koks ten ir ten… Vėliau, kai aplankydavau poetą, vis prisimindavo kelionę. – Užsimerkiu ir regiu, – sakydavo. Ir vis ragindavo ką nors sueiliuoti apie tą kampą. – Pabandyk legendą kokią, gal išeis…“ Buvęs ilgametis „Utenio“ laikraščio redaktoriaus pavaduotojas, literatas Mindaugas Stundžia pasakoja, kad jo atmintyje išlikę trumpi, bet visam laikui įstrigę susitikimai Vilniuje, poeto bute, Antakalnio gatvėje, rajono laikraščio redakcijoje, literatūros vakaruose Utenoje, be to, keletas jo rašytų trumpų laiškų, kurių kiekviena eilutė laiko tėkmėje tampa vis prasmingesnė. Kad ir trumpai bendraujant su A. Miškiniu, visada likdavo įspūdis, jog kuo turtingesnė asmenybė, tuo joje daugiau atidos paprastam žmogui. Poetas mažai kalbėdavo apie literatūrą (dar mažiau – apie savo kūrybą), o vis teiraudavosi, kaip gyvena uteniškiai, ar seniai tekę lankytis jo gimtinėje – Juknėnuose, prašydavo parvežti sveikinimus tai vienam, tai kitam Utenos kultūros darbuotojui. Ir kai ant stalo pastatytas dailus grafinukas su inteligentiškos poeto žmonos Aleksandros firminiu krupniku netekdavo pusės turinio, ateidavo nuojauta, kad laikas atsisveikinti. Beje, ne kartą A. Miškinis atsisveikindamas priminė: „Kai parvažiuosi, ten, rajone, pasakyk, kad per daug manęs neliaupsintų. Nepamirškit, kad nuo Daugailių krašto ir poetas Jonas Šiožinys… Nelengva jam dabar ir reikėtų daugiau dėmesio…“ Taip dėliojant poeto amžininkų prisiminimus iškyla toks realistiškas ir taurus poeto paveikslas. Toks jis išliko iki mirties. A. Baltakis prisimena paskutinį savo apsilankymą pas A. Miškinį: „Niekada neužmiršiu, kaip mudu su Alfonsu Maldoniu, tuometiniu RS pirmininku, 1983-ųjų vėlų rudenį aplankėme sergantį poetą. Sunkios ligos prikaustytas prie lovos, poetas ir tada gyvai domėjosi, kas girdėti Rašytojų sąjungoje, kas naujo poezijoje. Jisai nuoširdžiai džiaugėsi, kad pagaliau tais metais jam buvo paskirta valstybinė premija už rinkinį „Klevai prie kelio“, apgailestavo, kad nebegali perskaityti naujai pasirodžiusių knygų. Sugebėjo ir pajuokauti. Sako, ką tik mane aplankė mano senas bičiulis Jonas Graičiūnas, dviem metais už mane vyresnis, padovanojo man savo naują knygą. O juk dar studijų metais vis skundėsi sveikata, vis žadėjo greitai mirti. Dabar gi aš, kuris niekada nedejavau dėl sveikatos, guliu paslikas, o Jonas – žvalus, su skrybėle ant pakaušio, niekuo nesiskundžia ir dar mane guodžia.“ Man pačiam neteko artimiau pažinti A. Miškinio. Buvau dar jaunas ir mažai žinomas. Po poeto mirties teko pabendrauti tik su jo žmona Aleksandra ir dukra Jolanta. Kai 2004-aisiais tapau A. Miškinio literatūrinės premijos laureatu, kažkuri iš jam artimų moterų pasakė: Antanas džiaugtųsi, kad tapai jo premijos laureatu. O juk jos gerai pažinojo poetą. Esu parašęs keletą straipsnių apie A. Miškinį, rinkęs atsiminimus apie jį. Pabaigai noriu pacituoti A. Miškinio žodžius apie liaudies dainą. Tai liudija ne tik jį buvus geru dainininku, bet ir žmogumi, be galo mylėjusiu šį „padūmavusių, parūkavusių pakraštėlių kraštą“: „Kartais ir padainuodavome tą garsiąją aukštaičių dainą „Padūmavį, parūkavį visi pakraštėliai“. Deja, šios visos dainos nei mano brolis Motiejus, nei Pulgis neatsiminė, bet aš ją buvau daug kartų vaikystėje girdėjęs ir maniau, kad ji yra mūsų, juknėniškių, kaimo himnas. Daina ne kamerinė, daina specialiai laukui, kaip sakė vienas vokiečių muzikas pirmosios vokiečių okupacijos metu. Tai mes ją su Pulgiu abu padainuodavome. Labai gera aukštaitiška daina:
Padūmavį, parūkavį
Visi pakraštėliai,
Visi pakraštėliai.
Kad būt
Dievas nesutvėrįs
Adomą ir Ievas,
Būtų likį neganytas
Visas rojaus pievas,
Visas rojaus pievas…
Maniau, kad čia tik mūsų, bet paskui patyriau, kad ji ir Vaižganto žinota. Viename straipsny, kada jis plūdo už kažką jam nepatikusius suvalkiečius, rašė, kad „suvalkiečių sušiukšlinta, sučiakšlinta Lietuva ne mano tėvų žemė, ne padūmavusių, parūkavusių pakraštėlių kraštas“.
