Vytautas Kazela
Lietuva neatsitiktinai vadinama piliakalnių kraštu. Todėl turbūt nekelia nuostabos faktas, kad 2017-ieji buvo paskelbti Piliakalnių metais. Nė vienoj kaimyninėj šaly nėra jų tiek daug, kiek pas mus. Skaičiuojama jų esant daugiau kaip 800. Kaimyninėje Latvijoje jų kur kas mažiau – per 300, Estijoje – apie 150. Utenos rajone yra 57 piliakalniai, Daugailių krašte jų net vienuolika.
Mūsų piliakalnių istorija siekia daugiau kaip du tūkstančius metų. Patys ankstyviausi piliakalniai pradėti pilti pirmojo ir antrojo tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje – beveik prieš tris tūkst. metų. Beveik visi piliakalniai yra natūralios, o ne žmonių supiltos kalvos, didesnių ar mažesnių upių kyšuliai, kurie buvo pritaikyti gynybai, pirmiausia nukasant šlaitus, padarant juos statesnius. Vėliau atsirado ir sudėtingesnių gynybinių įtvirtinimų – žemių pylimai, griovių sistemos. Piliakalniai Lietuvoje buvo naudoti per visą pirmą tūkstantmetį prieš Kristų, pirmą po Kristaus ir maždaug iki XIV–XV a., kai jau prarado savo gynybinę reikšmę. Tada ir pasibaigė piliakalnių istorija, po truputį apaugusi legendomis ir neatskleistomis paslaptimis, nes jų Lietuvoje kasinėta tik labai nedidelė dalis. Naktimis ant kalvos giedantis kunigas, gydantis vanduo, tuneliuose besiblaškanti žuvusio kareivio siela – tik kelios legendos, apipynusios seniausius ir garsiausius Lietuvos piliakalnius. Keisčiausia, kad Utenos krašto piliakalniai nei legendomis apipinti, nei padavimais, nei dainomis apdainuoti. Dar 1996 metais uteniškė mokytoja, kraštotyrininkė Leonora Buičenkienė surinko medžiagą ir išleido knygą „Utenos krašto padavimai“. Ne kartą teko bendrauti su mokytoja. Ji yra sakiusi: „Ryžausi kuo daugiau jų surinkti, kad skubrioje šių dienų tėkmėje įsiklausytume į amžinybėn beišeinančius žmones, išgirstume paprastą, bet nuoširdų žodį, regėtume mūsų tautai brangias vietas. Šio darbo ėmiausi ir todėl, kad visada žavėjausi mūsų taurių senolių subtiliu grožio pajautimu, išmintimi, pastangomis tyrinėti aplinkos reiškinius. Karai su švedais, prancūzais, prakeiktos jų kariuomenės, užkastas lobis, atpildas žiauriems ponams už vargdienių kančias – neišsenkantis pasakojimų šaltinis. Taip ir gimė padavimai, dažnai fantastinio pobūdžio pasakojimai, kurių pagrindą sudaro tikras atsitikimas ar istorinis įvykis.“ Mokytoja L. Buičenkienė sako, kad jau tada surasti seną ir ką nors iš dar seniau atsimenantį žmogų buvo sunku. Praėjus ketvirčiui amžiaus tai tampa kone neįmanoma. 1745 m. Daugailiai minimi kaip miestelis. Šiauriniame miestelio pakraštyje stūkso Daugailių I piliakalnis, pietiniame – Daugailių II piliakalnis. Ant pirmojo 15–18 m aukščio stačiašlaičio piliakalnio, apsupto pelkių, 1254 m. pastatyta Daugailių pilis, kuri kovų su kalavijuočiais metu atliko svarbų vaidmenį ginant kraštą. 1435 m. sutriuškinus Livonijos ordiną ji prarado strateginę reikšmę ir sumenko. 1685 m. ant piliakalnio pastatyta pirmoji Daugailių bažnyčia, ji 1766 m. perstatyta, vėliau tais pačiais metais ją sudegino žaibas. Vietos gyventojai aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime. 1836 m. per Daugailius nutiestas traktas Sankt Peterburgas–Varšuva, veikė arklių keitimo stotis. Įsteigus pašto stotį bei nakvynės namus, Daugailiai pradėjo augti. XIX a. antrojoje pusėje kelionę diližanu pro Daugailius ir apsilankymą miestelyje aprašė poetas Antanas Baranauskas. Gyventojai spaudos draudimo laikotarpiu platino lietuvišką spaudą. Per Pirmąjį pasaulinį karą Daugailiai sudegė. Po karo tapo valsčiaus centru. Apie Daugailių piliakalnį L. Buičenkienei pavyko užrašyti tik vieną pasakojimą: ant Daugailių piliakalnio stovėjusi bažnyčia, kurioje buvo saugomas šv. Antano paveikslas, bet kartą ta bažnyčia nugarmėjo žemėn. Žmonės pasakoja, kad anksčiau ant piliakalnio laidoję kunigus ir jų gimines. Kodėl iki šiol nėra išlikę net pilių griuvėsių? Kodėl neturime legendų ir padavimų? Tikriausiai yra teisūs tie, kurie sako, kad ant piliakalnių stovėję pilys buvo medinės, todėl jas be didesnių pastangų pasiglemžė ugnis ir laikas. Žodinį paveldą tautos atmintis gali išsaugoti tik 500 metų. Laiku jo neužrašius jis išnyksta. Kaip ir visos tos pilys, dvarai, bažnyčios prasmenga žemėn. Sunku patikėti, kad niekada nebuvo legendų apie Daugailių pilį. Apie pilėnų kovas su kalavijuočiais. Bet jos, matyt, nebuvo tokios svarbios ir jų neužrašė vokiečiai, o mes neturėjome rašto. Kur kas daugiau pasakojimų apie už kelių kilometrų Antalieptės pusėj buvusį Gutaučių piliakalnį. Gutaučių piliakalnis ir gyvenvietė yra dabartinėje Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, 0,8 km į pietvakarius nuo Gutaučių kaimo (Antalieptės seniūnija), į vakarus nuo kelio Antalieptė–Daugailiai, prie Zarasų ir Utenos rajonų ribos, prie Žirdės ištakų, jos dešiniajame krante. Kartais jis dar vadinamas Pilaite, Veleikių piliakalniu. Tai vienas didžiausių ir įspūdingiausių Zarasų rajono piliakalnių. Šis piliakalnis yra kalva, kurią iš šiaurės ir rytų juosia dauba, iš pietų ir vakarų – slėnumos, buvusios pelkės. Šlaitai statūs, 8–10 m aukščio. Šiaurinio šlaito dalis nukasta. Aikštelė ovali, 60 x 25 m dydžio, apardyta, nes ilgai buvo ariama, išliko iki 0,3 m storio kultūrinis sluoksnis. XIX a. pabaigoje prie piliakalnio esančiuose laukuose rasta geležinių kirvių ir peilių, geležies gargažių, kitų radinių, kurie muziejuose neišliko. Piliakalnio papėdėse yra senovės gyvenvietės liekanų, kai kur aptiktas iki 0,6 m storio kultūrinis sluoksnis. Rasta lipdytos lygiu ir brūkšniuotu paviršiumi keramikos, liejimo samtelių, geležies gargažių, geležinis pentinis kirvis. Piliakalnis priskiriamas brūkšniuotosios keramikos kultūrai ir datuojamas I tūkstantmečio I puse. Apie šį piliakalnį užrašyta kur kas daugiau pasakojimų. Pacituosiu keletą:
•Gutaučių piliakalnio viršus lygus, tik išlikusi nedidelė duobė. Sako, kad ten stovėjusi bažnyčia, bet buvo užkeikta ir nuėjo po žemėm.
•Kartą žmonės matė einant procesiją apie piliakalnį, kaip kad žmonės per Velykas apie bažnyčią eina.
•Prie Gutaučių piliakalnio ponios naktimis vaikštinėdavo, rūbai tik tviska.
Ne kažin ką iš šitų pasakojimų galima spręsti, bet vis tiek įdomu. Ypač kai žinai, kad užrašyti naujų nepavyks. Noriu tik paraginti, kad būtų atsargiai elgiamasi su mokyklų bibliotekų, muziejų archyvais. Dabar masiškai uždaromos kaimo mokyklos. Jų pastatai parduodami aukcionuose. Niekas tų archyvų neperžiūri ir jie keliauja į sąvartyną. O juk juose gali slypėti dideli lobiai. Dėmesį reikėtų atkreipti ir į kaimo šviesuolių, mokytojų archyvus.
Autoriaus nuotr.
