Rasa MILERYTĖ
Tilija Kazickaitė (20 m.) šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja filosofiją, bet visas jos gyvenimas persmelktas muzikos. Nuo mokyklos laikų mergina dainuoja grupėje „Begėdžiai“. Visi grupės nariai mokyklą jau baigė, tačiau muzikos neapleidžia – po šio pokalbio Tilija skubėjo į repeticiją ruoštis laukiantiems koncertams. Mergina sako, kad muzika užima labai svarbią vietą jos gyvenime, tačiau brangų laiką skiria ne tik muzikai, o ir mylimiausiems žmonėms – šeimai ir draugams. Tilijos gyvenime niekada netrūko veiklų – muzikos mokykla, aktyvus dalyvavimas jaunimo organizacijose, koncertai su grupe, tad natūraliai kyla klausimas: kaip įmanoma viską spėti? „Aš net neįsivaizduoju, kaip galima kažko nesuspėti. Jeigu nori – suspėsi viską ir niekas tau nesukliudys“, – šypsosi Tilija.
Tilija, kokie buvo tavo pirmieji žingsniai į muzikos pasaulį?
Viskas prasidėjo labai seniai. Nuo šešerių ar septynerių metų lankiau muzikos mokyklą – grojau smuiku ir fortepijonu. O jei kalbėtume apie dainavimą, pradžia buvo Utenos Dauniškio gimnazijoje. Pajutau, kad man patinka dainuoti, pradėjau tobulinti įgūdžius, ieškoti galimybių pasirodyti viešai. Koncerto mokykloje metu pamačiau grojant grupę „Begėdžiai“. Vaikinai grojo mano mėgstamą dainą, todėl paklausiau, ar galėčiau kada nors ją atlikti kartu. Vėliau jau jie paprašė manęs pasirodyti su jais, ir taip prasidėjo mūsų, kaip grupės, kelias.
Kas paskatino mokytis groti fortepijonu ir smuiku? Ir kokią vietą šiandien tavo gyvenime užima šie instrumentai?
Į muzikos mokyklą ėjau mokytis dainuoti, tačiau atrankos metu kažkodėl (negaliu to paaiškinti racionaliai) pasakiau, kad noriu groti smuiku. Tuo metu man labai patiko smuikininkė Vanesa May, galbūt ji padarė įtaką. Dabar prie fortepijono prisėdu dažniau. Yra dvi pagrindinės melodijos, kurias nuolat groju. O su smuiku mano kelias išsiskyrė. Griežiu juo dėl nostalgijos, bet labai retai. O dainuoti nesimokei? Ne, šioje srityje esu visiška savamokslė. Bet smuikas labai padėjo išvystyti klausą ir supratimą apie muziką. Už viską, ką išmokau, mokydamasi griežti smuiku, esu dėkinga savo mylimai mokytojai Gintarei Armonaitienei.
