Rasa MILERYTĖ
Kita jauna 19–20 metų žydė inteligentė, apsirengusi pilku paltu su juoda kailio apykakle, vedina trejų ketverių metų berniuku mėlynu paltuku, puola ant žemės (nepaisydama purvo), bučiuoja karininko kojas ir maldauja palikti gyvą, apkabina purvinus batus ir maldauja; tasai, norėdamas ištraukti koją, spiria bato galu į žandikaulį, taip ištraukia koją iš jos glėbio, bet nubrozdina skruosto odą, kraujas susimaišo su purvu. Žydė guli ir mėšlungiškai maldauja, kitas kareivis smogia jai buože, ji griebia buožę ir… bučiuoja, klūpėdama kelyje prie įėjimo į skerdyklą. Tuomet kareivis griebia verkiantį berniuką, išsupa jį ir numeta už tvoros kaip malką, o ten vėl pakelia buožę, norėdamas mušti vaiką. Žydė metasi į priekį, bėga už spygliuotos tvoros. Kad apsaugotų vaiką. O jiems tik to ir reikėjo. Šūviai vis dar aidi.
Tai mane bene labiausiai sukrėtusi ištrauka iš „Panerių dienoraščio“ – knygos, kurioje lenkų žurnalistas Kazimieras Sakovičius pasakoja apie masines žydų žudynes Lietuvoje, Paneriuose, vykdytas 1941–1943 metais. Galbūt todėl, kad nuo šios knygos prasidėjo mano sąmoningas domėjimasis holokaustu, ją laikau tam tikru atskaitos tašku, vertindama kitus šia tema kalbančius tekstus. K. Sakovičiaus trumpuose dienoraščio įrašuose fiksuojama tikrovė šokiruoja ir savo baisumu pralenkia bet kokią rašytojo fantaziją. Klausimas, ar tokius dalykus reikia priminti, ar nebūtų geriau jų ištrinti iš knygų ar bent jau sušvelninti? Žydai mano, kad labai svarbu ne žinoti istorijos faktus, o susikurti asmenišką santykį su istoriją suvokiant, kad ji gali bet kada pasikartoti. Taigi pavienių asmenų prisiminimai vertingi formuojant tokį santykį. Kitas klausimas, ar kiekvieno asmens prisiminimai, paversti literatūriniu tekstu, yra vertingi ir ar reikia juos laikyti vertingais tik todėl, kad juose kalbama apie skaudžius dalykus.
Iškelti šitokį klausimą paskatino Leono Leisono, Lenkijos žydo, prisiminimų knyga „Berniukas ant medinės dėžės“. L. Leisonas (tikrasis vardas – Leiba Leisonas) turėtų būti garsus tuo, jog yra vienas iš maždaug 12 000 Antrojo pasaulinio karo metais Oskaro Šindlerio išgelbėtų žydų. Pergyvenęs karo baisumus Leonas su išgyvenusiais šeimos nariais išvyko į JAV, kur susikūrė naują gyvenimą, o apie patirtas kančias stengėsi kalbėti kuo mažiau. Situacija pasikeitė, kai 1993 metais pasirodė S. Spilbergo filmas „Šindlerio sąrašas“. Po filmo premjeros atkaklus žurnalistas tol nedavė L. Leisonui ramybės, kol šis sutiko duoti interviu leidiniui „Los Angeles Times“. Nuo tada L. Leisonas pradėjo viešinti savo išgyvenimus, patirtus Antrojo pasaulinio karo metais, ir kalbėjimą apie tai tęsė iki pat savo mirties 2013 metais. „Berniukas ant medinės dėžės“ – tų pasakojimų rezultatas.
Knyga išleista su dedikacija O. Šindleriui: „Kaip Oskaro Šindlerio dėka neįmanomi dalykai tapo įmanomi“. Literatūrinių pretenzijų knyga neturi, istoriniu požiūriu taip pat nėra vertinga – pasakojami visiems daugiau ar mažiau žinomi dalykai, pasakojimas nekonkretus, epizodiškas, nevientisas. L. Leisono prisiminimams trūksta asmeniškumo, skaudaus intymumo, bet kyla įtarimas, kad „Berniukas ant medinės dėžės“ ir neturėjo būti vieno konretaus berniuko patirties liudijimas. Nors knygoje daug kalbama apie Leono vaikystę kaime, apie kelionę į Krokuvą, apie šeimą, vaikų žaidimus, apie karo patirtį, visų pirma tai yra panegirika O. Šindleriui. Todėl neišvengiama patetikos, sentimentalumo, banalumo. O. Šindleris paverčiamas holivudinio filmo tipo herojumi: „ Kaip ir kitose stovyklose, buvo ir viršininkas, ir sargybiniai, tačiau dėl O. Šindlerio viskas čia buvo kitaip. <…> Sužinojom, jog O. Šindleris išvažiavo į Aušvicą gelbėti moterų“ (p. 100), „O. Šindleris pasirodė pačiu laiku. Jei būtų atvykęs nors truputį vėliau, nebūtų išgelbėjęs ne tik mamos, bet ir kitų savo įmonės moterų“ (p. 101). O. Šindlerio lūpomis ištariami daugelį metų neįmanomomis sąlygomis gyvenusiems žydams tokie svarbūs žodžiai: „Jūs laisvi.“ Didvyrius prisiminti reikia, tačiau taupus žodis paliks didesnį įspūdį nei išpūstos panegirikos.
Knyga „Berniukas ant medinės dėžės“ galėtų būti vadinama knygos „Šindlerio sąrašas“ adaptacija. Bet reikia pastebėti ir tai, kad šioje knygoje yra vertingos medžiagos talentingam rašytojui, pvz., scena, kurioje žydas, nacių siunčiamas tariamai į kaimą, palieka gete savo brangiausią turtą – pypkių kolekciją. Jeigu L. Leisonas būtų atsisakęs moralinės pareigos atiduoti duoklę savo gelbėtojui ir suvokęs, kokia svarbi ir įdomi gali būti jo paties istorija, kokia neįkainojama jo patirtis ir asmeniniai išgyvenimai, turėtume svarų liudijimą apie žydų tautybės vaiko susidūrimą su holokaustu. Deja, knygoje demonstruojamas perdėtas atsidavimas savo gelbėtojui pasakojimą daro blankų, nuasmenina pasakotoją, knygos negelbsti nei tai, kad pasakojama iš naivaus, sunkiai suvokiančio, kaip gali vykti tokie dalykai, vaiko pozicijos, nei keli išties asmeniški, todėl sukrečiantys, prisiminimai.
