Šiandien jaučiuosi lyg gerokai per anksti ir tikrai ne vietoje išsiskleidęs gėlės žiedas. Kitos gėlės dar net pumpurų nesukrovė, o aš išsistiebiau tokia visa spalvota lyg kokia išsišokėlė ir su nepaaiškinamu vidiniu nerimu dairausi į rūkuose paskendusią tuštumą, kuri, jaučiu, tęsiasi gerokai toliau, nei nematoma horizonto linija. Savijautą blogina jau beprasidedanti rudens niūruma, kažkokia nepaaiškinama cepelino spalvos dangaus apgultis. Jaučiuosi taip, lyg kažkokia nematoma jėga spaustų mane prie žemės, neleistų net galvos pakelti, tarsi reikalaudama, kad aš šiame gyvenime nieko daugiau nebesitikėčiau, nieko negeisčiau ir nereikalaučiau. Negi ta gniuždanti jėga vis dar nežino, kad aš seniai viską palikau savieigai. Kaip bus, taip gerai…
… Ištekėjau labai jauna. Žinoma, tikrai nebūčiau taip skubėjusi, jeigu būčiau turėjusi kitą pasirinkimą. Ne, ne, niekas surišęs manęs prie altoriaus nevedė, bet ir kitaip pasielgti neleido. Keleriais metais vyresnis Robertas mane nuo paauglystės sekiojo visur, kur tik galėjo. Nors ką čia slėpsi – ir ten, kur negalėjo. Netgi laukdavo manęs išeinančios iš kaimiškos pirties. Laimei, aš ten ne viena prausdavausi, o tai gal ir pro langelį būtų žvilgtelėjęs… Žodžiu, buvo lyg varnalėšos kibis – tik atsikratai, žiūrėk, jau ir vėl prikibęs…
… Vestuvių dieną labai aiškiai supratau, kad aš jo tikrai nemyliu, kad nežinau, kaip gyvensiu toliau, bet trauktis jau nebebuvo kur. Keletą metų taip ir gyvenau, tarsi kažkokią pabaigos neturinčią privalomąją tarnybą atlikdama. Tikrai nesigilinau nei į savo, nei į vyro jausmų pasaulį. Kiekviena diena turėjo savo rutiną, jos abu laikėmės ir, pasak mano vyro, stūmėmės į priekį.
Gal penkioliktais santuokos metais sunkiai susirgo mūsų jaunėlis sūnus. Buvo minučių, kai galvojau išeisianti iš proto, nes gydytojai net menkiausių vilčių nesuteikė. Ir dieną, ir naktį nesitraukiau nuo sūnaus lovos, tiesiog sėdėdama ant kėdės sugebėdavau šiek tiek nusnūsti, vieną kitą kąsnelį nuryti, ir viskas. Kai sūnaus liga jau ėmė trauktis, pastebėjau, kad ir Robertas nebepanašus į žmogų. Tik tada pagalvojau apie tai, kad jis, ko gero, irgi nesiilsėjo, kad nė kiek ne mažiau išgyveno ir dėl sūnaus, ir dėl manęs. O juk dar privalėjo ir darbo neapleisti (buvo skyriaus vedėjas), ir antruoju mūsų sūnumi bei namais pasirūpinti. Svarbiausia, visą tą laiką negirdėjau jokio priekaišto, jokio nepasitenkinimo, susierzinimo, pakelto balso. Pagaliau labai aiškiai suvokiau, kad visą tą laiką aš net nepasiteiravau, kaip jis jaučiasi, kaip atlaikė tokį krūvį, kaip sugebėjo išlikti ramus, susikaupęs ir labai paslaugus. Tada supratau vieną netgi man pačiai netikėtą dalyką – aš labai myliu šitą žmogų…
Prabėgus dar keleriems mūsų santuokinio gyvenimo metams, vyro elgesyje pajutau pirmuosius pasikeitimus. Pastebėjau, kad rytais jis gerokai ilgiau užsibūna prie veidrodžio (anksčiau užtekdavo vos keleto minučių), naudoja dezodorantą (kažkada buvo įsitikinęs, kad jam to nereikia), dažniau pradėjo lankytis kirpykloje, ilgiau užtrukti darbe. Kartą tvarkydama jo drabužius švarko kišenėje radau lankstinuką su teatro repertuaru. Tai buvo taip netikėta, jog pamaniau, kad ne savo švarką apsirengęs iš darbo sugrįžo…
Ilgokai tik stebėjau tai, kas vyksta, bet nieko vyrui nesakiau. Tyliai nurijau nuoskaudą ir tada, kai jis pamiršo mano gimtadienį. Staigmenos tikėjausi po pusmečio, nes per pavasario lygiadienį – sidabrinis mūsų santuokos jubiliejus. Kadangi Robertas netgi eilinių santuokos metinių nepamiršdavo (labai mėgo daryti siurprizus), tai ketvirčio amžiaus sukakčiai paminėti tikėjausi kažko labai įspūdingo. Paslapčia stebėjau vyrą, bandžiau nuspėti, ką jis rezga, bet nieko neįprasto nemačiau. Tada galvojau, kad vyras – puikus konspiratorius. Aš irgi pasistengiau tokia būti – jam nežinant, nusipirkau gražią suknelę, batelius, suderinau laiką su kirpėja.
Sidabrinės sukakties rytą vyras patyliukais išslinko iš namų. Aš visame savo kūne jutau seniai pamirštus virpuliukus: kiekvieną minutę laukiau vyro – sugrįžtančio ar nors telefonu paskambinančio ir pranešančio apie staigmeną. Deja…
… Vyras grįžo vėlai vakare. Buvo kažkoks neįprastai susimąstęs, nekalbus. Net nepaklausė manęs, kodėl aš sėdžiu namuose su vakarine šukuosena, kodėl ant stalo atkimštas šampano butelis ir aromatinė žvakė uždegta. Pasiskundė nuovargiu ir skubiai užsidarė miegamajame. To jau buvo per daug…
Tą patį vakarą Robertas prisipažino, kad jau septynerius metus turi meilužę, kad ji – puiki moteris, labai protinga, sumani, išradinga, nepakeičiama jo pavaldinė, kad jis svarsto galimybę ją vesti, kad esąs sunkiame apsisprendimo kelyje…
Aš „ant karštųjų“ puoliau palengvinti jo išgyvenimus. Tokiu balsu, jog net pati išsigandau, pasakiau, kad aš jau šią akimirką apsisprendžiau – skyrybos. Ne kada nors, o tiesiog dabar. Nedelsiant.
Išsiskyrėme bendru sutarimu – mūsų vaikai suaugę, jau turi savo gyvenimus. Taigi niekas mūsų nesieja. Robertas man nupirko vieno kambario butą, o pats, pardavęs mūsų turėtą nekilnojamąjį turtą, išsikraustė gyventi pas mylimąją.
Nuo to laiko sąmoningai nesidomėjau jo gyvenimu. Stengiausi net nesilankyti tose vietose, kur buvo tikimybė jį susitikti. Mūsų vaikai sakė, kad tėvą matantys retai, nes dabartinė jo žmona jų viešnagės nepageidaujanti. Žodžiu, retkarčiais susiskambina, ir tiek.
… Po beveik vienuolikos metų su Robertu netyčia susitikome dalykiniame seminare. Aš vos jį pažinau: kažkoks papilkėjęs, sulysęs, nekalbus. Nedrąsiai, lyg tarp kitko, užsiminė, kad skyrybos su manimi buvusi jo didžioji klaida, kad tikisi ją kaip nors ištaisyti, bet, sulaukęs mano reakcijos į jo pasakytus žodžius, kažkaip susigūžė, nuleido galvą ir tik tiek pridūrė, kad kol dabartinė jo moteris tebuvo meilužė, viskas buvo kitaip. Tapusi teisėta žmona, pasikeitė neatpažįstamai – jo nuomonė ir norai žmonai nieko nereiškia, jis aiškiai jaučiąs „meilės nutekėjimą“ ir, ko gero, bus paprasčiausiai išmestas iš jos buto ir iš jos gyvenimo….
Nelaikykite manęs beširde, bet aš jo tikrai negailėjau, neguodžiau, neraminau. Be jokių užuolankų ir aptakių kalbų pasakiau, kad bendras mūsų gyvenimas po viso to, kas įvyko, neįmanomas. Ir dar priminiau močiutės dažnai kartotą posakį, kad sudaužyto puodo nebesuklijuosi…
Išsiskyrėme, man rodos, nė neatsisveikinę. Aš tiesiog atsistojau ir nuėjau.
… Ir štai skaitau naujienas viename socialiniame tinkle. Parašyta, kad savo namuose legaliai turimu šaunamuoju ginklu nusišovė R. Š. Nusmelkė negera nuojauta. Juk ir Roberto inicialai tokie patys. Paskambinau jo draugui ir sužinojau, kad tai tikrai Robertas…
Vieną vėloką vakarą (nenorėjau, kad kas nors mane čia matytų) aplankiau jo kapą. Uždegiau žvakelę, pastovėjau. O nueidama galvojau, kad per gyvenimą perskaičiau šimtus knygų, bet nė vienoje neradau parašytų taisyklių kiekvienam gyvenimo atvejui, kiekvienai situacijai, kiekvienam (apgalvotam ar ne) žingsniui, todėl ir nežinau, ar turėčiau kaltinti save, ar teisinti, bausti ar pagirti.
Vakare apsiklojusi šiltu pledu, išsivirusi raminančios melisų arbatos sėdėjau krėsle priešais kitą daugiabutį namą, kuriame gyvena žmonės, manau, irgi be iš anksto surašytų punktų, be taisyklių ar patarimų. Tiesiog gyvena taip, kaip kam išeina: klysdami, mylėdami, klupdami, atsikeldami ir vėl viską pradėdami iš pradžių. Gal todėl aš ir jaučiuosi lyg ne vietoje ir ne laiku pražydusia gėle…
Genovaitė ŠNUROVA
