Atvirumo valandėlė

Ištylėtas skausmas

Kai pirmajam tremties ešelonui žmones rinkdami šio žiauraus akto vykdytojai sustojo prie Bukauskų sodybos ir, lodydami šunis, beldėsi į duris ir langus, Augustės su dukrelėmis namuose nebuvo. Ji buvo išvykusi paviešėti pas motiną. Tolimon kelionėn, ne savo valia išsiruošęs, išvyko vienas iš miego pažadintas, gerai dar nesuvokęs, kas įvyko, Augustės vyras Antanas, buvęs ne tik mokytojas, bet ir šaulių vadas. Apie nelaimę Augustė sužinojo tik po kelių dienų. Ilgai moteris raudojo, vargelius skaičiavo, pasilikusi su mažylėmis be maitintojo ir šeimos aprūpintojo. Pradžioje nežinojo, ko griebtis. Geri žmonės patarė bent jau kol kas negalvoti apie darbą, nors įsi[1]darbinti net galimybių nebuvo. Reikėjo nuolat slapstytis. Moteris su mergaitėmis taip ir vaikščiojo nuo vienų gi[1]minių pas kitus, nuo svetimų gerų žmonių pas nelabai pažįstamus. Ne dažnas priimdavo. Visi turėjo savo šeimas, kurias reikėjo išmaitinti, o dar trys valgyti norinčios burnos niekam nebuvo reikalingos. Sulyso, sumenko Augustė, ne tik nepriteklių, bet ir sielvarto dėl nežinios, kur yra jos vyras, iškankinta.

 Šiek tiek lengviau atsikvėpė vokiečiams užėjus. Grįžo į vyro namus, vietoje jo pradėjo dirbti mokykloje. Tada ir nuo vyro laiškelį gavo. Jis rašė, kad kenčia badą, dirba sunkų darbą. Labai šąla, o dar ir išsiskyrimas su šeima labai žeidžia. Augustė didžiausiomis pastangomis dėka taupė, nutraukdama skanesnį kąsnelį ne tik nuo savęs, bet ir nuo vaikų. Sutaupiusi pinigėlių, už juos pirkdavo lašinių, siūlų, iš jų numegzdavo šiltas kojines, pirštines ir išsiųsdavo vyrui siuntinį. Tada iš jo gaudavo šiltą laišką, kur būdavo dėkojama už gėrybes, aprašomi vargai, smulkiai klausinėjama, kaip ji gyvena, kaip vaikai. O pabaigoje visada būdavo netiesioginis, bet labai jau aiškiai išreikštas noras dar sulaukti siuntinio. Augustė siuntė. Ir vėlesniais karo metais, ir labai sunkiu pokario laikotarpiu moteris darė viską, ką galėjo, kad tik kaip nors pagelbėjus Antanui. Į lašinius išmainė geresnius namuose likusius Antano drabužius. Kai jų pritrūko, savus iš namų nešė. Jai atrodė, kad pati su mergaitėmis visgi kaip nors pragyvens, o Antanui ten svarbu išsilaikyti. Vėliau moteriai pačiai teko slapstytis nuo trėmimų. Pastovaus darbo nebeturėjo, nuo[1]latinės gyvenamosios vietos – irgi. Gyveno taip, kad žmonėms kuo mažiau į akis kristų. Dirbo už pavalgymą pas tuos žmones, kur ir gyveno. Išmoko būti tyli ir nuolanki, nieko nereikalauti, netgi prašyti vengė. Tyliai kentė, kasdien išgyvendama dėl tokios padėties, bet pakeisti nieko negalėjo. Kažkur toli toli, gal net toliau nei įmanoma mintimis nukeliauti, buvo Viltis. Ji ir vertė moterį nepalūžti pačiomis nepalankiausio[1]mis situacijomis, leido manyti, kad vis vien kada nors bus geriau. Kažkada juk turi ateiti laimingesnės die[1]nos, grįžti Antanas. 1953-iųjų metų rudenį vėl sugrįžo į savo namus. Pamažėle kūrėsi, jau ūgtelėjusios mergaitės buvo neprastos pagalbininkės ir prie žemės darbų, ir namuose. Augustė sukosi kaip išmanydama, taupė kaip išgalėdama. Po kelių mėnesių tvartelyje sužvigo paršeliai, vasarą jau ir ožkelę įsigijo, vištų, paskui – telyčaitę, iš kurios vėliau sau karvutę užsiaugino. Jos rūpestis ir šioks toks prasigyvenimas atsiliepė ir Antanui. Gautuose siuntiniuose jis jau rasdavo ne tik lašinių, bet ir dešrų, skilandžių, džiovintų sūrių, medaus ir beveik visada kokį nors drabužį. Jis žmonai atsilygindavo tik švelniais laiškais. Nors ir jie Augustei darėsi nebesuprantami. Atsirado dviprasmiškų sakinių, keistų posakių. Keletą dienų po tokio laiško gavimo moteris būdavo sunerimusi, bet vėliau pati save guosdavo mintimi, kad nieko neįvyko, kad žmonės keičia[1]si, kad toli nuo šeimos gyvenantis Antanas gal nelabai supranta, kas vyksta pas mus. O praėjus dvidešimčiai metų nuo Antano tremties pradžios, Augustė gavo laišką. Adresas buvo parašytas ne jo ranka. Stipriai plakė širdis atplėšiant voką. Nuojauta kuždėjo apie nelaimę. Laiškas buvo trumpas, parašytas rusų kalba. Augustė nemokėjo skaityti, todėl apžergusi dviratį, išskubėjo į dukros namus netolimame kaime. Tada abi perskaitė nepažįstamos moters laišką. Jame buvo parašyta, kad joms rašanti Antano kaimynė. Ji negalinti tylėti, žinodama apie didelę apgaulę: Antanas nedovanotinai naudojasi mylinčios žmonos gerumu, o pats elgiasi nedorai. Jis gyvena su ruse moterimi, su ja augina du vaikus. Sužinojusi tokią naujieną, Augustė sutriko, pasimetė. Kai sėdo ant dviračio iš dukros namų į savuosius grįžti, suprato, kad nuoskauda ją palauš. Griuvo jos įsivaizduojamas pasaulis, niekais pavirto jos planai, kaip gyvens, kai Antanas grįš. O kad grįš, ji neabejojo. Juk jau daugelis tremtinių buvo sugrįžę. Bet labiausiai moterį žeidė išdavystė. Kai šiek tiek aprimo pirmas emocijų antplūdis, pamanė, kad galėjo būti ir taip, kad Antano kaimynė pamelavo. Sėdo rašyti laišką vyrui. Prašė, kad jis parašytų teisybę. Atsakymo nesulaukusi, dar kartą parašė. Atsakymo vėl nebuvo. Tada liovėsi rašiusi. Gyveno toliau kaip gyvenusi, tik siuntinių Antanui nebesiuntė, laiškų neberašė, tik didelę nuoskaudą širdyje nešiojosi. Metai keitė metus. Gyvenimas bėgo. Augustė jau ir dukrų vaikų vestuvėse dainavo, proanūkių susilaukė. Žinoma, seną nuoskaudą širdyje tebesinešiojo, bet ji jau nebevarstė širdies aštriausiais kampais. Apsitrynė, kaip pati sakydavo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daug buvusių tremtinių, kurie buvo pasilikę tremties vietose gyventi, pradėjo į Lietuvą sugrįžti. Vienos tokios šeimos moteris, artimuosius Sibire palaidojusi, į tėviškę sugrįžusi viena, netikėtai susipažinusi su Auguste, jai papasakojo apie ten gyvenusį Antaną. Moteris pasakojo, kad jau prieš kelerius metus mirusi jo rusė žmona, vaikai gyvena už kelių tūkstančių kilo[1]metrų, tėvo nelanko. O Antanas – jau senas žmogus, likęs be sveikatos ir be jokios priežiūros ten skursta. Augustė klausydamasi ir verkė, ir pyko, ir džiaugėsi. Manė, kad tai Dievo bausmė už jai suteiktą skausmą. O vėliau nė pati nepastebėjo, kaip širdį pradėjo užvaldyti gailestis. Diena po dienos jis didėjo. O vieną kartą moteris pasiryžo parašyti jam laišką ir paklausti, ar nenorėtų jis grįžti į Lietuvą. Antanas atsakė, kad norėtų, bet jau sveikata per silpna kelionei, pinigų stygius, o ir kaltės jausmas neleidžia taip daryti. Tada Augustė sumanė kitaip: nutarė pasitaupyti pinigų ir nors pati jau garbaus amžiaus, leistis į kelionę ir parsivežti Antaną. Kaip sumanė, taip ir padarė.

Genovaitė Šnurova