Genovaitė ŠNUROVA
Albertas man ir draugas, ir kaimynas. Geras žmogus, darbštus, tik vienišas. Aš jau anūkus gerokai paauginau, o jis iki šiol, nors abu jau peržengę septintos dešimties metų slenkstį, vis dar neišsirinko sau tinkančios ir patinkančios moters.
Ta jo senbernystė man visai netrukdytų, jei jis pas mano žmoną taip dažnai nelakstytų. O tai dabar, vos tik kas praplyšo, nutrūko, prairo, tuoj ir bėga pas maniškę – padėk. Ne kartą ir į miestą prašė kartu važiuoti, nes neva nemoka medžiagos užuolaidoms išsirinkti, nežino, kuri antklodė šiltesnė, kuris puodas geresnės kokybės.
Rodos, pasitikiu ir savo žmona, ir juo, bet maža ką – kai tik nueina manoji pas kaimyną, tai lyg ant adatų sėdžiu, kol sugrįžta. Vis į jo namo langus žiūriu, minutes skaičiuoju ir bandau įsivaizduoti, kiek laiko reikia, tarkime, prairusiai marškinių siūlei susiūti…
… Šiąnakt prisisapnavo piršlybos. Tarsi aš buvau piršlys, tarsi pas kažkokią jauną moterį važiavom su kažkokiu gražuoliu… O kai prabudau, tai lyg kokia Dievo apvaizda mano protą nušvietė – taigi reikia kaimynui žmoną surasti ir galėsiu ramiai miegoti – nei maniškė pas jį, nei jis pas ją nebelakstys… Dar pagulėjau lovoje, kol surezgiau, mano nuomone, gudrų planą, ir nusprendžiau veikti.
Tęsinį skaitykite 2021 „Utenyje“
